VšĮ Žemaitijos turizmo informacijos centras

Telšių ješiva

Istorija

Kontaktai

Darbo laikas:
II 09:00 — 18:00
III 09:00 — 18:00
IV 09:00 — 18:00
V 09:00 — 18:00
VI 09:00 — 17:00
VII 10:00 — 15:00

Telšių Ješiva – Žemaičių muziejaus „Alka“ padalinys, įkurtas istorinėje Telšių žydų aukštojoje mokykloje.

Tai muziejinė erdvė, kurios vizija – saugoti ir aktualizuoti žydų kultūros paveldą, skatinti bendruomenių dialogą ir inicijuoti istorinės savimonės formavimąsį. Muziejuje per holokaustą išgyvenusių Telšių žydų prisiminimus yra pasakojama Telšių ješivos ir Telšių žydų istorija. Pristatomas negausiai išlikęs, tačiau itin reikšmingas Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomas judaikos paveldas: buities daiktai, religiniai reikmenys, dokumentinė medžiaga.

Ješiva visuomet buvo skambi lyg audringa jūra. Studentai diskutavo gausiose grupelėse ir ne tik ješivos pastate, bet visur ir visada: gatvėje, bendrabutyje, per pasivaikščiojimus laukuose ar prie ežero - galiausiai visas Telšių miestas virto didele ješiva, kurioje net akimirkai nenutrūkdavo studijos. (Ištrauka iš Telšių Atminties knygos).

INFORMACIJA LANKYTOJAMS. Objektas pritaikytas negalią turintiems žmonėms.

 

Sakralinis žydų kultūros paveldas. Telšių rabinų seminarija ješiva ir sinagogos

Telšių ješiva. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

XIX a. pabaigoje Telšiai tapo svarbiu ekonominiu ir kultūriniu centru. Miestui augti ir klestėti didelę įtaką padarė nuo seno Telšiuose gyvenusi gausi žydų bendruomenė. Jos nariai harmoningai įsiliejo į miesto kultūrinę, ekonominę bei politinę veiklą ir aktyviai joje dalyvavo.

Telšiuose, kaip ir kituose Lietuvos miestuose bei miesteliuose, žydai daugiausia vertėsi prekyba ir amatais; būta nemažai žydų gydytojų, stomatologų, kitų paslaugų teikėjų. Įvairios paslaugos ir lengvoji pramonė buvo svarbus Telšių žydų pajamų šaltinis. Tačiau daugeliui pragyvenimo šaltiniu buvo tapusi judaizmo dvasinė seminarija – ješiva ir jos įstaigos, kuriose mokėsi šimtai studentų iš viso pasaulio.

Telšių žydų dvasią atskleidė ne tik gyventojai, bet ir visos bendruomenės atmosfera. Čia sugyveno senovė ir dabartis, tradicijos ir Apšvietos šalininkai, ortodoksai ir pasauliečiai, visuomenės aktyvistai. Tarp Telšių žydų buvo Toros žinovų, puikiai išsilavinusių žmonių. Miestas buvo kupinas kūrybinės energijos, o dvasingumas ir materialumas jame susiliejo į tobulą visumą. Siauros vingiuotos gatvelės, seni nameliai buvo stebuklingas, žavesio pilnas pasaulis, kuriame gyveno tūkstančiai žydų šeimų.

Dauguma Telšiuose anuomet gyvenusių žydų buvo ortodoksinių pažiūrų. Anksti prieš darbą jie skubėdavo melstis į sinagogą, o vakare po sunkios darbo dienos taip pat eidavo į pamaldas.

Telšiuose buvo net keturios sinagogos: Didžioji sinagoga, Siuvėjų sinagoga, Kareivių sinagoga, arba, kaip ją vadino jidiš kalba – Yavoynishe kloyz, ir Mėsininkų sinagoga. Šiandien net trys iš jų išliko iki mūsų dienų ir puošia Telšių miestą. Vienintelė Didžioji sinagoga sovietmečiu buvo nugriauta, jos vietoje pastatant tipinės sovietinės architektūros pastatą. 

Tačiau Telšių miestas glaudė ne tik žydų maldos namus. Įvairiais istorijos laikotarpiais čia buvo steigiamos žydų mokyklos, vaikų darželiai, hebrajų gimnazijos, politinės bei visuomeninės, labdaros bei šalpos organizacijos. Telšiuose veikė žydų ligoninė, biblioteka, valgykla, skirta ješivos studentams, ir bendrabutis tiems, kurie neišgalėjo nuomotis kambario mieste.

Mejeris Kantorius. Chaimo Kaplanskio fotosalonas (XX a. 3–4 deš.). Žemaičių muziejaus „Alka“ nuotrauka
Kravickis. Chaimo Kaplanskio fotosalonas (XX a. 3–4 deš.). Žemaičių muziejaus „Alka“ nuotrauka
Zaksas ir Mincas. Chaimo Kaplanskio fotosalonas (XX a. 3–4 deš.). Žemaičių muziejaus „Alka“ nuotrauka

Visos bendruomenės gyvenimas buvo organizuotas aplink ješivą. 1875 m. trijų jaunų rabinų iniciatyva įkurta pasaulinės šlovės sulaukusi Telšių ješiva buvo tapusi visos žydų diasporos Toros studijų metropolija. Mokymo įstaiga suklestėjo, kai jos vadovu 1884 m. tapo rabinas Eliezeris Gordonas. Jis pirmasis Lietuvoje pritaikė modernius mokymo metodus: studentai laikė stojamuosius egzaminus, po kurių buvo suskirstyti į grupes pagal žinių lygį, o to nebuvo kitose ješivose.

Ješivos iniciatyva ir jai kuruojant, Telšiuose atsirado ištisa švietimo sistema. Jauni ješivos absolventai buvo siunčiami į mažesnius miestelius, kad įkurtų juose paauglių ješivas – vadinamąsias mažąsias ješivas. Prie ješivos buvo įsteigta ir rabinų mokykla ješivos absolventams.

Rabinas Eliezeris Gordonas gimė 1840 m. prie Kauno, jis buvo talentingiausias rabino Izraelio Salanterio mokinys. E. Gordonas aistringai tyrinėjo Torą, studijavo ją dienomis ir naktimis, savo klausytojus žavėjo ir stebino naujomis Šventojo Rašto interpretacijomis. Jis labai mylėjo savo mokinius ir buvo ne tik geras vadovas, pedagogas, bet ir gailestingas tėvas.

1910 m. E. Gordonas, išvykęs į Londoną, rūpinosi aukoms ješivai, ten jis netikėtai susirgo ir mirė. Po E. Gordono mirties 1910 m. ješivos vadovo pareigas perėmė jo žentas rabinas Leiba Blochas, jis savo vadovavimo laikotarpiu sugebėjo ir toliau užtikrinti institucijos prestižą. Tapęs ješivos vadovu, L. Blochas įgyvendino daug pokyčių. Jis ne tik buvo puikus Toros mokytojas, talentingas pedagogas, bet ir aktyviai skatino savo studentus siekti dvasinio tobulumo, įkvėpdavo juos savo novatorišku požiūriu į žydų teisę ir folklorą.

L. Blochas pasižymėjo ypatingu punktualumu, pasakojama, kad pagal jo atėjimą ir išėjimą iš ješivos vietiniai telšiškiai net nustatydavę savo laikrodžius. Namuose rabinas visada būdavo elegantiškai apsirengęs, o šeimos nariai į jį kreipdavosi „jūs“. Keliaudavo visada kartu tik su ješivos nariais ir naudodavosi tik pirmąja traukinio klase. Šiuo savo elgesiu ir praktika jis reiškė pagarbą Torai.

Juozapas Leibas Blochas Telšių jašivai vadovavo iki savo mirties – 1930 m. Vėliau ješivos vadovo pareigas perėmė Simonas Škopas bei Chaimas Rabinovičius – pastarasis tapo vienu iškiliausių to meto rabinistinių mokslų autoritetų. Po Ch. Rabinovičius mirties ješivos vadovu tapo jo sūnus Azrielis Rabinovičius, jis ješivai vadovavo iki jos uždarymo 1940 m.

A. Rabinovičius 1941 m. liepos 16 d. buvo nužudytas kartu su savo mokiniais. Visi paskutiniojo Telšių ješivos rabino užrašai ir parašytos knygos buvo sunaikinti, išliko tik maža dalis jo mokinių užrašytų tekstų, kurie buvo išspausdinti žurnaluose, skirtuose Talmudo studijoms.

Rabinų seminarija ješiva dėl aukštos mokymo kokybės ir žymių joje dėstančių rabinų buvo žinoma visame pasaulyje. Studijuoti religijos dalykų, pažinti Torą ir Talmudą į Telšius rinkosi studentai iš pačių įvairiausių pasaulio kraštų: Šiaurės Amerikos, Pietų Afrikos, įvairių Europos valstybių. Štai 1937 m., be studentų iš Lietuvos, ješivoje mokėsi 30 studentų iš Vokietijos, po penkis iš Anglijos, Latvijos ir Vengrijos, keturi – iš JAV, po du iš Belgijos ir Šveicarijos, po vieną iš Afrikos, Olandijos ir Prancūzijos. Per šešiasdešimt šešerius Telšių ješivos egzistavimo metus joje buvo paruošti šimtai jaunuolių, gerbiamų ir elitu laikomų Lietuvos miestų bendruomenių narių. 

Telšių ješiva nenutraukė veiklos net ir Pirmojo pasaulinio karo metais, kai dalis telšiškių kartu su kitais Lietuvos žydais buvo priversti pasitraukti į Rusijos gilumą. Pirmasis pasaulinis karas ir žydų iškeldinimas iš Lietuvos miestų paveikė ir Telšių bendruomenės statusą. Tačiau 1918-aisiais, pasibaigus vokiečių okupacijai, ješivos dėstytojai ir studentai grįžo į Telšius. Ješiva atnaujino savo ryšius su pasaulio žydų bendruomenėmis, jos veikla įgavo dar didesnį pagreitį, įstaiga neilgai trukus atkūrė savo aukštą Toros studijų centro reputaciją.

Jaunuolių grupė. Vienas iš jų yra Mešoris. Chaimo Kaplanskio fotosalonas (XX a. 3–4 deš.). Žemaičių muziejaus „Alka“ nuotrauka

Telšių ješiva. Žemaičių muziejaus „Alka“ nuotrauka

Žemaičių muziejaus „Alka“ nuotrauka

Purimo šventė. Telšių ješivos paruošiamojo skyriaus 3-ioji klasė 1938 m. Žemaičių muziejaus „Alka“ nuotrauka

Purimo šventė. Vaidinimo Telšių ješivoje dalyviai 1934 m. Žemaičių muziejaus „Alka“ nuotrauka

Žydų maudykla prie Masčio ežero XX a. 4 deš. Žemaičių muziejaus „Alka“ nuotrauka

Ješiva veikė iki 1940 m. Lietuvą okupavus sovietams, ješiva ir visos religinės mokyklos buvo uždarytos, pastatai nacionalizuoti. Studentai išsibarstė po visą Lietuvą ir pasaulį. Mieste liko apie 100 studentų, kurie toliau mokėsi privačiuose namuose mažomis grupelėmis.

Iki naciams užimant Lietuvą, keletas buvusių ješivos auklėtinių sugebėjo išvykti į JAV, dalis studentų, vadovaujamų rabino Chaimo Steino, 1940 m. spalio mėnesį traukiniu išvyko į Japoniją pasinaudoję Čijunės Sugiharos išduotomis vizomis. Iš Japonijos studentai išvyko į Australiją, o iš ten 1941 m. pradžioje – į JAV.

Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui du ješivos mokytojai Ilja Meiras Blochas ir Chaimas Mordechajus Kacas išvyko į JAV ieškoti finansinės paramos ješivai, ten jie ir sužinojo apie prasidėjusį karą, taigi panaikinus ješivą Telšiuose tapo naujos ješivos įkūrėjais JAV, kuri buvo įkurta 1941 m. lapkričio 10 d. netoli Klivlando ir pavadinta Telšių vardu.

Šioje ješivoje iki šiol taikoma Telšiuose sukurta mokymo sistema. 1960 m. Chaimas Mordechajus Kacas Čikagoje atidarė ješivos padalinį, kurį taip pat pavadino Telšių ješiva.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Telšiai amžiams neteko gausios iki tol miestą kūrusios žydų bendruomenės, dabar jų atminimą liudija tik išlikę pastatai ir atminimo lentos. 

Straipsnis iš Bernardinai.lt 

Atsiliepimai

Komentuoti