Džiugo kalnas (Džiugėnų piliakalnis). Džiuginėnų piliakalnis ir gyvenvietė, piliakalnis Telšių rajono savivaldybės teritorijoje, 4 km į vakarus nuo Telšių, Džiuginėnų kaime, Durbinio kairiajame krante. Piliakalnis dar vadinamas Džiugo kalnu, yra balno pavidalo. Jį iš vakarų, pietų ir rytų supa upelio slėnis ir pelkės. Šlaitai 9–11 m aukščio. Tai ledyninės kilmės kalva – piliakalnis, priskiriamas balno tipo piliakalniams. Jo viršūnės aukštis 181 m. virš jūros lygio; piliakalnio aikštelė 20 x 40 m. Iš pietų ją juosia 2 m aukščio pylimas. Kalno vardas (Gora Dziugina) minimas Džiuginėnų dvaro XVIII a. inventoriuose. Kasant duobę atlantėlės statybai, buvo rasta didelių akmenų. Kalno viduryje yra įdubimas, o šiaurinėje pusėje gili duobė. XIX a. pabaigoje rasta geležinė statulėlė, vaizduojanti jojančią merginą. 1956 m. piliakalnį tyrinėjo Telšių kraštotyros muziejaus darbuotojai, radę X – XII a. laidojimo palaikų. Piliakalnio papėdėje yra pylimėlių.
Piliakalnio šiaurrytinėje ir šiaurinėje papėdėje yra senovės gyvenvietės liekanų; Zenonas Baubonis ir Bronius Dakanis 1999 ištyrė 18 m2 plotą. Rasta 1,6 × 3 m dydžio akmenų grindinys, medinio šulinio liekanų, lipdytos brūkšniuotu paviršiumi ir žiestos keramikos, beržo tošių, molio tinko, gyvulių kaulų ir dantų, šlako. Gyvenvietė yra pirmo tūkstantmečio antros pusės–antro tūkstantmečio pradžios.
Į rytus nuo piliakalnio 1911 buvo rastas 11–12 a. daiktų lobis.
Aikštelės rytiniame pakraštyje buvo 6 m skersmens duobė, kurioje 1967 rasta (tyrė Istorijos institutas; Lietuvos istorijos institutas) ankstyvosios lipdytos brūkšniuotu paviršiumi keramikos. Pasak padavimų, piliakalnis yra senovės žemaičių didvyrio Džiugo, kovojusio su kryžiuočiais, kapas.
Iš vakarų piliakalnį supo klampus malūno tvenkinys. Apie 1920 m. malūną nugriovė ir tvenkinį nuleido. Iš Džiugo piliakalnio viršūnės matyti plačios apylinkės; jų tarpe Šatrijos kalnas.
Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1967 m. atliko Lietuvos istorijos institutas, 1999 m. archeologai Zenonas Baubonis ir Bronius Dakanis ištyrė 18 m² plotą. Rasta 1,6 x 3 m dydžio akmenų grindinys, medinio šulinio liekanų, lipdytos brūkšniuotu paviršiumi ir žiestos keramikos, beržo tošių, molio tinko, gyvulių kaulų ir dantų, šlako. Gyvenvietė yra I-ojo tūkstantmečio antrosios pusės – II-ojo tūkstantmečio pradžios.
Padavimai draudžia Džiugo kalną kasinėti. Pagal juos kartą kažkuris drąsuolis bandęs tai daryti, tačiau netikėtai pakilusi smarki audra visus kasėjus nubloškusi į kitą pelkės pusę. Naktį savininkas sapnavęs milžiną Džiugą, kuris bauginęs didelėmis nelaimėmis, jeigu kas drįstų kalną paliesti.
Tas Džiugas buvęs labai tvirtas ir galingas vyras, tiesiog milžinas; gerųjų dvasių padedamas, sėkmingai nugalėdavęs kryžiuočius, geležine kuoka vienui vienas išmušdavęs jų didelius būrius, raudavęs medžius su visomis šaknimis.
Panašių legendų yra ir apie kitą didvyrį – Telšį ar Telį (greičiausiai tas pats asmuo).
Nujausdamas mirtį, karžygys iš anksto susipylęs sau kalną – kapą, kuriame ir buvęs palaidotas. Vėlesnieji padavimai (greičiausiai krikščionybės įtakoje sukurti) kalba apie kalne apsigyvenusi velnią, kuris, pasivertęs vokiečiu, kviečiąs praeivius lažybų. Kai praeivis pralaimįs, velnias jį smaugiąs. Dėl to nemaža žemaičių į šį kalną žiūrėdavo su tam tikra baime ir nepasitikėjimu.
Dar vienas panašus padavimas pasakoja:
Už pusmylio nuo kelio, einančio iš Telšių į Alsėdžius, keleivio akis patraukia aukštas kalnas, žmogaus rankos supiltas, kaip tai rodo apvalainas kūginis pavidalas ir žemės rūšių vienodumas
visuose jo sudėties sluoksniuose. Tų apylinkių liaudis šį piltinį kalną vadina Džiugo kalnu. Tasai buvęs kažkoks Žemaičių riteris, kuris, dar gyvas būdamas, savo rankomis supylęs tą piliakalnį ir paskyręs jį sau už kapą. Džiugo kūnas ilgą laiką buvęs (taip žmonių padavimas sako) saugomas velnių, su kuriais kitados gyvenęs didelėje draugystėje. Su jų būtent pagalba Džiugas pridaręs narsumo stebuklų: pats vienas aibes kryžiuočių savo geležine kuoka išmušęs, šimtamečius ąžuolus laužęs it nendres ir dangų remiančius kalnus vertęs. Tai jis iškasęs Telšių ežerą ir prie jo pačias pirmąsias sodybas įkūręs.
Padavimai byloja, jog kas tik eidavo pro Džiugo kalną, susidurdavo su vokietuku. Nelabasis kviesdavo žmogų visokių varžybų, o jei šis pralošdavo – tokį pasmaugdavo. Atsirado drąsus kaimo žmogus, vardu Uburtis, sumanė nugalėti tą velnią. Atėjo jis prie kalno ir ėmė pintis vyžas iš karklų karnos. Kaipmat prisistatė velnias: „Kas tau leido, žmogau, mano žemėje, nuo mano karklų karną plėšti?“ O Uburtis sako: „Kai aš dirbu, tai niekieno leidimo nesiklausiu.“ Supyko velnias, pasiūlė žmogui eiti varžybų – jei žmogus laimės, pripils jam pilną skrybėlę pinigų. Žmogelis sutiko. Pirmos varžybos buvo imtynės. Žmogus sako: „Ką tu imsies su manim. Pirma įveik mano šimtametį senelį, kurs miega už kelių žingsnių.“ O ten būta meškos. Vokietukas ją puolė, bet šioji kaip uždrožė savo letena, vargšas vos ištrūko. Tada velnias pasiūlė metimo į aukštį varžybas. Pats griebė dideliausią akmenį, bloškė į orą – šis po trijų valandų nukrito atgal. O žmogus čiupo rankon vieversėlį ir paleido; kvailas velnias manė, kad ten akmenukas. Laukia vieną valandą, antrą, dešimtą – nenukrinta. Suprato nelabasis, kad pralošė ir antras varžybas. Siūlo trečiąsias – katras greitesnis. Uburtis sako: „Kur tau, velnie, su manim lenktyniauti, tu nė mano vakar gimusio vaiko nepavytum.“ Taip sakydamas, jis pabaidė kiškį – velnias šoko vytis, bet grįžo tuščiomis. Velnias pasiūlė dar vieną rungtį – kas aukščiau išmes geležinę lazdą, sveriančią šimtus tūkstančių svarų. Biesas pabandė pirmas – išmetė lazdą taip aukštai, kad ši dingo iš akių, o kai nukrito, tai lig pusės žemėn susmego. Dabar buvo žmogaus eilė. Šis pridėjo ranką prie lazdos ir žiūri į debesis, slenkančius padange. Velnias paklausė, ką čia reikia taip žiūrėti. Žmogelis jam atsakė: „Laukiu, kol ateis anas didelis debesis. Mano brolis yra kalvis danguje, ir dabar jam reikia geležies; jis sėdi anapus debesų ir laukia, kol jam tą lazdą užmesiu.“ Išsigando velnias: „Ai žmogau geras, nemesk susimildamas, ji man labai reikalinga. Žinau, kad esi stiprus. Laimėjai visas varžybas. Tai duok savo skrybėlę, pripilsiu ją pinigų auksinių.“ Žmogus iš anksto tam buvo pasiruošęs – jis miške iškasė gilią duobę, viršum jos uždėjo savo kiaurą skrybėlę ir apkamšė visas kiaurymes aplinkui, kad velnias nepamatytų. Uburtis nusivedė velnią į tą vietą prie skrybėlės, tas kaip pradėjo pilti, tai vis niekaip nepripildo. Supylė kokį dešimt maišų aukso, kol užsipildė duobė, tuomet ir skrybėlė prisipildė. Nuo to karto velnias nebesirodė prie Džiugo kalno ir žmonių nebegąsdino. O Uburtis pralobo, pasistatė naują trobą, prisipirko medaus, degtinės ir kas dieną gėrė krupniką vargo nevargdamas.
(Šaltiniai: www.vietosdvasia.lt, www.vle.lt)
Atsiliepimai