„Žmonės čia jaučiasi lyg tikrame kaime“

Kai pavasaris Telšiuose ima žadinti gamtą, pietvakarinėje Masčio ežero pakrantėje tarsi atgyja ir senasis Žemaitijos kaimas. Čia, tarp žydinčių sodų, senų trobų ir ganyklose besiganančių žemaitukų, lankytojus pasitinka Žemaičių kaimo muziejus – vieta, kur galima ne tik pamatyti, bet ir pajusti, kaip gyveno mūsų seneliai ir proseneliai.

Šiltuoju metų laiku ši vieta tampa tikru traukos centru tiek telšiškiams, tiek miesto svečiams. Čia galima ne tik susipažinti su tuo, kaip kadaise gyveno žemaičiai, bet ir patirti jų kasdienybę – nuo senųjų amatų iki tradicinių švenčių, kurios muziejuje kasmet atgimsta iš naujo.

Tai vienintelė tokio pobūdžio muziejinė erdvė Žemaitijoje, kur po atviru dangumi atkurtas XIX a. pabaigos – XX a. pradžios kaimo gyvenimas. 8,5 hektaro teritorijoje įsikūręs muziejus šiandien yra Žemaičių muziejaus „Alka“ padalinys, tačiau jo atmosfera visiškai kitokia nei įprastų muziejų. Čia nėra stiklo vitrinų ar uždaroms ekspozicijoms būdingos tylos – lankytojus supa tikras kaimo gyvenimas: senosios sodybos, girgždantis malūnas, kalvė, kapinaitės, daržas ir gyvuliai, kadaise buvę neatsiejama žemaitiško ūkio dalimi.

Muziejaus pradžia – nuo vienos pirties

Žemaičių kaimo muziejaus istorija prasidėjo 1963 metais, kai priimtas sprendimas steigti liaudies buities muziejus Lietuvoje. Tuo metu planuota įkurti vieną didįjį muziejų Rumšiškėse ir tris regioninius – Telšiuose, Rokiškyje ir Alytuje.

Telšiai tapo viena sėkmingiausių šio projekto vietų. 1967 m. į muziejų buvo perkeltas pirmasis eksponatas – pirtis iš Tryškių apylinkių. Tai buvo simbolinė pradžia kuriant erdvę, kurioje būtų išsaugotas autentiškas Žemaitijos kaimo paveldas.

1982 m. muziejus jau atvėrė duris lankytojams. Per kelis dešimtmečius jis išaugo į antrą pagal dydį buities muziejų Lietuvoje po Rumšiškių. Šiandien čia stovi pastatai, kuriuose įrengtos ekspozicijos su autentiškais baldais, darbo įrankiais, buities reikmenimis ir indais. Trobų interjerus puošia kryžiai, paveikslai ir kiti senąją kaimo aplinką atspindintys daiktai.

Gyvas muziejus po atviru dangumi

Žemaičių kaimo muziejus nėra tik vieta, kur saugomi eksponatai. Tai gyva erdvė, kur lankytojai gali patirti tikrąją etnografinę aplinką.

Muziejuje atkurtos trys autentiškos sodybos, kurios leidžia pamatyti, kaip buvo organizuojamas kaimo gyvenimas. Jas papildo svarbūs senųjų gyvenviečių objektai – malūnas, kalvė bei kapinaitės.

Didelis dėmesys skiriamas ir tradicinei ūkininkystei. Čia auginami tik Žemaitijos kaimui būdingi augalai ir gyvuliai – žemaitukai, avys, ožkos, triušiai. Darže puoselėjamos senosios daržininkystės tradicijos, o aplink sodybas žydi bijūnai ir jurginai.

Vaikštant muziejaus takais, galima ne tik apžiūrėti pastatus, bet ir tarsi pasijusti senojo kaimo gyventoju – prisėsti prie trobos slenksčio, pasiklausyti vėjo malūno sparnuose ar stebėti lėtą, ramų gyvenimo ritmą.

Tradicijos, kurios vis dar gyvos

Didelė muziejaus veiklos dalis skiriama renginiams ir edukacijoms. Čia nuolat pristatomi senieji amatai, pasakojama apie žemaičių papročius ir tradicijas.

Kasmet muziejuje vyksta jau tradiciniais tapę renginiai – Užgavėnės, naktišokiai, klojimo teatro pasirodymai. Tačiau vienas ryškiausių įvykių – amatų ir kulinarinio paveldo šventė „Žemaitiu gīvastis“.

Šis festivalis kasmet rengiamas trečiąjį gegužės šeštadienį ir suburia amatininkus, tautodailininkus bei kulinarinio paveldo puoselėtojus iš visos Lietuvos. Lankytojai gali paragauti tradicinių patiekalų, išbandyti senovinius žaidimus, susipažinti su amatais ar tiesiog pasinerti į dainų ir šokių kupiną atmosferą.

Šių metų festivalio tema – „Žemaitiu gīvasty – visa Lietuva!“. Tai reiškia, kad į Žemaičių kaimo muziejų susirinks visų penkių Lietuvos regionų atstovai, pristatysiantys savo amatus, tradicijas ir kulinarinį paveldą.

Kaip gyvena Žemaičių kaimo muziejus šiandien? Kaip ruošiamasi vienam didžiausių metų renginių – amatų ir kulinarinio paveldo šventei „Žemaitiu gīvastis“? Apie muziejaus kasdienybę, lankytojus ir artėjančius renginius kalbamės su Žemaičių kaimo muziejaus darbuotojomis: lankytojų aptarnavimo administratore Jurgita Jokubauske, ekspozicijų konsultante Birute Drobavičiene bei Žemaičių muziejaus „Alka“ kultūrinės komunikacijos specialiste Donata Kazlauskiene.

Kokie lankytojai dažniausiai užsuka į Žemaičių kaimo muziejų – vietiniai gyventojai, turistai, šeimos su vaikais ar kitos lankytojų grupės?

Lankytojų srautai Žemaičių kaimo muziejuje labai priklauso nuo metų laiko ir vykstančių renginių. Vietiniai gyventojai dažniausiai atvyksta su šeima – tėvai atsiveda vaikus, seneliai atvažiuoja su anūkais. Neretai čia užsuka ir tie, kurie nori savo kraštą parodyti iš užsienio atvykusiems svečiams. Tokios išvykos tampa ne tik pasivaikščiojimu po muziejų, bet ir pažintimi su žemaitišku gyvenimo būdu, tradicijomis bei senąja architektūra.

Visus metus čia užsuka moksleivių ekskursijos, bendruomenės ar darbo kolektyvai. Didžiausias sujudimas muziejuje jaučiamas šiltuoju metų laiku: muziejaus takais dienos stovyklose dūksta vaikai, sulaukiame nemažai turistų iš įvairių pasaulio šalių: tarp lankytojų galima sutikti keliautojų iš Japonijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ar Vokietijos. Pastaraisiais metais vis dažniau muziejų atranda ir kaimynai latviai – jie atvyksta tiek pavieniui, tiek organizuotomis grupėmis.

Ką lankytojai dažniausiai pastebi ar kuo labiausiai nustemba pirmą kartą apsilankę Žemaičių kaimo muziejuje?

Šiandienos žmogų, regėjusį daugybę vietų ir patirčių, nustebinti nėra paprasta. Vis tik užtenka vos kelių akimirkų – ir pirmasis žvilgsnis, nuklydęs į senas sodybas, medžių paunksmę ar žiedais apsipylusį darželį, vienok nepastebimai sužavi.

Tik pravėrus muziejaus vartus lankytojus dažniausiai pasitinka katė Maricija: ji smalsiai nužvelgia atvykėlius, lėtai praeina pro šalį ar patogiai įsitaiso šalia, tarsi būtų tikroji šios vietos šeimininkė.  Sodybos, gausūs eksponatai, prižiūrėta aplinka ir natūrali augmenija sukuria labai gyvą ir autentišką įspūdį, tad žmonės dažnai sako, kad vaikščiodami tarp sodybų jaučiasi lyg tikrame kaime, tarsi čia vis dar gyventų žmonės. Daugeliui malonia staigmena tampa ir gyvūnai, kurie šiai vietai suteikia dar daugiau jaukumo.

Žmonės sunkiai patiki, kad toks erdvus ir gamtos apsuptas muziejus gali būti mieste, todėl ne vienas lankytojas sako, kad tai – vienas gražiausių netikėtų atradimų. Galbūt geriausias įvertinimas muziejui yra tai, kad daugelis žmonių čia sugrįžta. Sugrįžta patys, o neretai atsiveža ir draugus ar artimuosius – tarsi norėdami pasidalinti tuo maloniu atradimo jausmu.

Minėjote, kad muziejus ypač atgyja šiltuoju metų laiku. Kokie renginiai, edukacijos ar veiklos tuo metu labiausiai pritraukia lankytojus?

Šiltuoju metų laiku Žemaičių kaimo muziejaus lankytojus labiausiai pritraukia gyvos, interaktyvios veiklos ir renginiai, leidžiantys pajusti tikrą kaimo gyvenimo dvasią. Tarp vaikų didžiausią populiarumą turi edukacija „Mažas piemenėlis turi botagėlį“, o kartu su ja – galimybė pašerti muziejaus gyvūnus: ožkas, avis su ėriukais, triušius, vištas ir kitus gyvulius.

Suaugusiems ir šeimoms patraukliausi yra sezoniniai renginiai, kurie atskleidžia Lietuvos kaimo tradicijas: vasaros sezoną atveria amatų ir kulinarinio paveldo šventė „Žemaitiu gīvastis“, taip pat rengiamos poezijos skaitymai ir muzikos vakarai tarp žydinčių bijūnų. Ypač daug dėmesio sulaukia vaikų dienos stovyklos.

Be vasaros veiklų, muziejus visus metus siūlo kitokias patirtis: žiemą – trankios Užgavėnės, pavasarį – Gandro dienos šventė, rudenį – jurginų žydėjimo šventės ir vėlių tradicijos, o metų ratą užbaigia žieminės edukacijos su seneliu Kalėda.

Užsiminėte apie amatų ir kulinarinio paveldo šventę „Žemaitiu gīvastis“. Kuo ši šventė ypatinga ir ko lankytojai gali tikėtis šių metų renginyje?

Amatų ir kulinarinio paveldo šventė „Žemaitiu gīvastis“ – penktus metus Žemaičių muziejaus „Alka“ įgyvendinama iniciatyva, skirta aktualizuoti etninį paveldą ir stiprinti regioninę tapatybę. Unikaliame Žemaičių kaimo muziejuje per autentiškas edukacijas, amatus, kulinarinį paveldą, muziką ir teatrines rekonstrukcijas tradicinė kultūra paverčiama gyva ir patrauklia patirtimi, tiek šeimoms, vaikams ir jaunimui,  tiek vyresnio amžiaus žmonėms. Penktąjį pavasarį „Žemaitiu gīvastis“ išskleidžia visų Lietuvos regionų žiedus: į spalvotą amatų ir kulinarinio paveldo drobę įsipina žemaičių amatai, aukštaičių dainos, dzūkų vaišės, suvalkiečių šokiai, lietuvininkų muzika.

Šių metų vyšnaitė ant torto – grupė „Skylė“ su populiarių dainų programa, „Kanklių metus“ įprasmins ansamblis „Skriaudžių“ kanklės, o šventę tradiciškai praturtins iki vėlumos trypiami naktišokiai su grupe „Kūjeliai“.

Kaip muziejaus bendruomenė ruošiasi šiai šventei? Kiek laiko paprastai trunka pasirengimas tokiam renginiui?

Šventei ruošiamasi visus metus nuo gegužės iki gegužės. Tik spėjus pasibaigti šventei, jau pradedama kurti planus kitų metų renginiui. Pasiruošimo darbai niekuo ypatingi: rengiamas projektas, ieškoma rėmėjų, deramasi su paslaugų tiekėjais, dalijamasi užduotimis, tačiau, norint gauti gerą rezultatą, reikia į viską žiūrėti atsakingai ir stengtis kiekvieną detalę apgalvoti iki smulkmenų.

Ar turite mėgstamiausią muziejaus vietą, pastatą ar erdvę, kurią ekskursijų metu ypač mėgstate parodyti lankytojams? Kodėl?

Ekskursijų metu mėgsta akcentuoti mažažemio sodybą, o ypač – jos trobą. Įžengę į trobos vidų lankytojai visuomet stebisi pamatę, kokiame mažyčiame plote žmonės vedė buitį. Nedidelėje, bet labai jaukioje erdvėje kiekvienas daiktas turi savo istoriją, kuri byloja apie gyvenimą, kuris šiandien, rodos, toks tolimas, bet vos prieš kelis dešimtmečius dar buvo kasdienybė. Mūsų kasdienybė dabar kupina lengvumo ir patogumų, kurių senovės žmonėms net nebuvo įsivaizduojama.

Ką rekomenduotumėte žmogui, kuris į Žemaičių kaimo muziejų atvyksta pirmą kartą – ką būtinai verta pamatyti ar patirti?

Vienintelė tikra rekomendacija, atvykus į Žemaičių kaimo muziejus – neskubėti. Čia nereikia skaičiuoti minučių ar bėgti nuo sodybos prie sodybos – kiekviena troba, kiekvienas kampelis, kiekviena medinė tvorelė ar senas daiktas turi savo istoriją, kuri atsiskleidžia tik tuomet, kai sustoji. Žingsnis po žingsnio klaidžiodami takeliais, palydėdami akimis malūno sparnus, klausydami gyvūnų garsų, stebėdami augmenijos šešėlius ir smulkius senovinius daiktus, pajusite, apie ką yra Žemaičių kaimo muziejus.

****

Ir iš tiesų, tokios vietos kaip Žemaičių kaimo muziejus, išlieka ypatingai svarbūs, nes jie ne tik atlieka muziejinių vertybių saugojimo funkciją, bet ir kuria gyvą patirtį. Užsukus čia, lankytojas gali pajusti tikrą kaimo gyvenimo dvasią, pamatyti, kaip žmonės gyveno, kokių tradicijų laikėsi, ką paliko ir norėjo perduoti ateities žmonėms.

Šiandien, kai gyvenimo tempas vis greitėja, ši erdvė primena, iš kur esame kilę. Senosios trobos, mediniai kryžiai, malūnas ar kalvė čia pasakoja ne tik apie praeitį – jie kalba apie žmones, jų darbštumą, papročius ir kasdienį gyvenimą.

Galbūt todėl čia atvykę žmonės neskuba išvykti. Vieni ilgiau stabteli prie sodybų, kiti paglosto žemaituką ar prisėda ant suolelio tarp žydinčių darželių. Išeidami jie išsineša ne tik naujų žinių, bet ir tylų, šiltą jausmą – kad senasis Žemaitijos kaimas vis dar gyvas, ir kad jį galima ne tik pamatyti, bet ir pajusti.

Adresas: Malūno g. 5, Telšiai

Darbo laikas: Lapkričio 1 d. – balandžio 30 d.

Pirmadieniais-penktadieniais 8.00 – 16.00 val.

Gegužės 1 d. – spalio 31 d.
Pirmadieniais–penktadieniais 9.00 – 18.00 val.
Šeštadieniais–sekmadieniais 11.00 – 19.00 val.

Nemokamas lankymas – kiekvieno mėnesio paskutinį sekmadienį.

Daugiau informacijos: muziejusalka.lt