Žemaitijos turizmo informacijos centras jau ketvirtus metus organizuoja „Cėbolīnės jiedėma tornīra“, kuriame dalyviai varžosi, kas greičiausiai įveiks tikros žemaitiškos cibulynės porciją. Į šį turnyrą pirmą kartą beveik atsitiktinai patekęs telšiškis Kęstutis Gedvilas po trejų metų nuo scenos nulipo jau kaip triskart čempionas. Vyras neslepia – azartas ir noras laimėti jam nesvetimi ne tik prie cibulynės dubens. Panašiu principu jis vadovaujasi ir gyvenime bei versle: jei jau kažko imasi, stengiasi eiti iki galo.
Tačiau už žaismingo čempiono titulo slypi kur kas platesnė istorija. Prieš maždaug septynerius metus nuo pirmojo kavos automobiliuko pradėjęs savo verslo kelią, šiandien Kęstutis vysto MB „313 Group“, o savo ateitį tvirtai sieja su gimtaisiais Telšiais. Apie tris pergales iš eilės, čempiono marškinėlius ir medalius, verslo pamokas, meilę Telšiams bei dalykus, kurie šiandien jam svarbesni už bet kokį titulą – pokalbis su Kęstučiu.
Kęstuti, nuo ko prasidėjo jūsų draugystė su cibulyne? Ar tai nuo vaikystės mėgstamas patiekalas, ar meilė jai atsirado vėliau?
Su cibulyne pirmą kartą rimčiau susipažinau vaikystėje, kai jos paragavau pas močiutę kaime. Kadangi visi pagrindiniai ingredientai man patinka, tai ir pats patiekalas iškart „prilipo“. Nuo tada cibulynė vis atsiranda ant mūsų stalo, o vėliau ta draugystė nuvedė net iki čempionato.
Ar cibulynę valgote tik per šventes ir turnyrus, ar ji ant jūsų stalo atsiranda ir paprastą dieną?
Cibulynė ant mūsų stalo nėra kasdienis patiekalas – per metus ją valgau gal 3–4 kartus. Viena iš tradicijų yra cibulynė ant Kalėdų stalo, o kitais kartais jos paragauju tiesiog pasitaikius progai. Jei kur nors kavinėje pamatau ją meniu, dažniausiai užsisakau – įdomu paragauti, kaip cibulynę ruošia kiti ir kuo jų skonis skiriasi nuo to, prie kurio esu įpratęs.
Kas jums yra gera cibulynė? Ar turite savo „teisingos“ cibulynės supratimą?
Man gera cibulynė turi būti ryškaus skonio – turi jaustis rūgštelė nuo acto, silkė turi būti gerai paruošta, o svogūnų tikrai negali būti pagailėta. Ir, aišku, prie viso to būtina karšta bulvė. Man svarbiausia, kad skoniai būtų stiprūs, bet tarpusavyje derėtų – tada cibulynė yra tokia, kokia turi būti.
Kaip pirmą kartą atsidūrėte „Cėbolīnės jiedėma tornīre“? Ar iš pradžių ėjote tiesiog dėl smagumo, ar jau tada buvo azarto?
Pirmą kartą „Cėbolīnės jiedėma tornīre“ atsidūriau visai atsitiktinai. Buvome su šeima namuose ir pamatėme, kad tą vakarą vyksta turnyras. Nusprendėme nuvažiuoti, o atvykęs iškart pradėjau ieškoti, kur galima užsiregistruoti. Kadangi cibulynė man patinka, pagalvojau – kodėl nepabandžius? Iš pradžių ėjau tiesiog dėl smagumo, bet esu azartiškas ir nemėgstu pralaimėti, todėl, vos prasidėjus varžyboms, atsirado ir noras laimėti.
Kada pajutote, kad čia galite ne tik sudalyvauti, bet ir laimėti?
Tiesą sakant, pirmą kartą eidamas apie pergalę nelabai galvojau – tiesiog norėjau išbandyti save ir gerai praleisti laiką. Bet kai turnyras prasidėjo ir pamačiau, kad visai neblogai sekasi, atsirado sportinis azartas. O kai pirmą kartą laimėjau, supratau, kad čia jau nebe atsitiktinumas – kitą kartą atvažiavau ne tik sudalyvauti, bet ir apginti čempiono vardą. Po antros pergalės jau supratau, kad užsikėliau sau kartelę – dabar atvažiuoti vien dėl smagumo nebeišeina. Kai du kartus iš eilės tampi čempionu, trečią kartą visi jau laukia, ar pavyks apginti titulą. Tai spaudimo šiek tiek daugiau, bet dėl to tik įdomiau.
Išsamiau pakalbėkime apie pasiruošimą. Kaip ruošėtės turnyrui? Kaip atrodė treniruotė prieš „Cėbolīnės jiedėma tornīra“? Kaip manote, ar tokiam turnyrui išvis įmanoma pasiruošti? Kiek tokiose varžybose lemia fizinė forma, o kiek – taktika?
Tiesą sakant, nei prieš antrą, nei prieš trečią turnyrą specialiai nesitreniravau. Manau, kad tokioms varžyboms iki galo pasiruošti praktiškai neįmanoma – valgant gali nutikti visko ir kiekvieną kartą organizmas gali reaguoti skirtingai. Čia nėra kažkokios ypatingos technikos ar sudėtingos taktikos – reikia tiesiog valgyti greitai, išlaikyti savo tempą ir tikėtis, kad tą dieną viskas susiklostys gerai. Manau, nemažai lemia ir azartas – kai prasideda varžybos, tiesiog įsijungi ir stengiesi būti greitesnis už kitus.
O kokios buvo jūsų mintys prieš trečiąjį turnyrą? Ar po dviejų pergalių jautėte didesnį spaudimą – juk jau tapote tuo, kurį visi nori įveikti?
Neslėpsiu – trečią kartą laimėti norėjau dar labiau nei antrą. Po dviejų pergalių iš eilės jau atsiranda tam tikra atsakomybė. Tą pajutau ir tą pačią dieną, kai sulaukiau nemažai klausimų: „Ar ir šiandien valgysi cibulynę?“, „Ar pavyks trečią kartą?“ Žmonės jau tikėjosi iš manęs rezultato, o ir pats norėjau įrodyti sau, kad ankstesnės pergalės nebuvo atsitiktinės. Tad azarto ir noro laimėti buvo dar daugiau. Kita vertus, stengiausi savęs per daug nespausti – tokiose varžybose gali nutikti visko. Ėjau su mintimi, kad noriu laimėti, bet kartu norėjau mėgautis pačiu turnyru ir atmosfera. O tas spaudimas man netrukdė – priešingai, pridėjo dar daugiau azarto ir noro įrodyti, kad galiu laimėti trečią kartą.
Koks buvo pats sunkiausias momentas trečiajame turnyre?
Sunkiausia buvo tai, kad šiemet, kitaip nei ankstesnius dvejus metus, turnyras vyko dviem etapais. Tai reiškė, kad cibulynę reikėjo valgyti ne vieną, o du kartus. Pirmą etapą gali atiduoti visas jėgas ir valgyti maksimaliai greitai, bet žinai, kad dar laukia antras. O antrame etape jau pradedi ne nuo nulio – skrandis pilnesnis, todėl ir pats iššūkis visai kitoks. Manau, būtent antrasis etapas ir buvo sunkiausias momentas, nes reikėjo ne tik dar kartą greitai valgyti, bet ir perlipti per save.
O kokia buvo pirmoji mintis, kai paaiškėjo, kad ir trečią kartą laimėjote?
Kadangi pirmąjį etapą laimėjau gana užtikrintai, tikėjau, kad ir antrajame pavyks pakartoti rezultatą. Tačiau antrasis etapas buvo gerokai sunkesnis – valgyti sekėsi sunkiau, o kova dėl pergalės vyko iki paskutinės sekundės. Su antros vietos dalyviu baigėme praktiškai tuo pačiu metu ir rankas pakėlėme beveik kartu. Pergalę nulėmė tai, kad aš jau buvau viską suvalgęs, o jis dar kramtė paskutinį bulvės kąsnį. Todėl kai paaiškėjo, kad laimėjau trečią kartą iš eilės, pirmiausia pajutau didžiulį palengvėjimą – šį kartą tikrai buvo per plauką. O tada, aišku, atėjo ir džiaugsmas: pavyko trečią kartą iš eilės apginti čempiono vardą.
Į turnyrą atvykote vilkėdamas specialius marškinėlius su užrašu „2 x cibulynės čempionas“. Kaip kilo mintis pasigaminti tokius marškinėlius?
Mintis kilo likus maždaug savaitei iki turnyro. Norėjosi į jį atvažiuoti ne tik kaip dalyviui, bet ir kažkaip linksmai pabrėžti tas dvi ankstesnes pergales. Pagalvojau, kad marškinėliai su užrašu „2 x cibulynės čempionas“ tam puikiai tiks. Aišku, buvo ir šiek tiek azarto – užsidėjęs tokius marškinėlius jau pats sau užsikeli kartelę, nes visi mato, kad atvažiavo dukart čempionas. O dabar, panašu, teks gamintis naujus. (juokiasi)
Į sceną žengėte ne tik su specialiais marškinėliais, bet ir su dviem iškovotais medaliais ant kaklo. Čia buvo daugiau humoro ar pareiškimas: „Aš atėjau ginti savo titulo“? Kaip reagavo aplinkiniai, kai taip pasipuošęs pasirodėte scenoje?
Čia tikrai buvo daugiau humoro nei rimto pareiškimo. Norėjosi įnešti šiek tiek šou ir kartu draugiškai pagąsdinti varžovus – parodyti, kad šį kartą teks varžytis su žmogumi, kuris savo titulą atiduoti taip lengvai neketina. Medalius užsidėjau labiau dėl smagumo ir visos turnyro atmosferos. Aplinkinių reakcijų tuo metu labai nestebėjau, bet neabejoju, kad nuomonių buvo įvairių – vieniems turbūt buvo juokinga, o kitiems gal kaip tik atsirado dar daugiau noro mane aplenkti.
„Cėbolīnės jiedėma tornīre“ matome labai azartišką, žaismingą ir konkurencingą Kęstutį. O koks žmogus esate gyvenime ir versle?
Manau, kad gyvenime nuo to Kęstučio, kurį matote turnyre, labai nesiskiriu. Esu azartiškas, mėgstu iššūkius ir jeigu kažko imuosi, stengiuosi padaryti kuo geriau. Nemėgstu stovėti vietoje – visada norisi išbandyti kažką naujo, judėti pirmyn ir pažiūrėti, kiek galiu pasiekti. Versle turbūt esu toks pats: būna ir rizikos, ir klaidų, ir ne viskas pavyksta iš pirmo karto, bet svarbiausia nenuleisti rankų. Gal čia ir yra šioks toks panašumas su cibulynės turnyru – jei jau kažko imuosi, einu iki galo ir stengiuosi pasiekti geriausią rezultatą. O šiaip gyvenime stengiuosi į viską žiūrėti paprasčiau, su humoru, nes vien tik rimtai gyventi būtų nuobodu.
Kaip gimė mintis imtis verslo, kaip nuo pirmosios idėjos užaugote iki dabartinės „313 Group“ veiklos ir ką šiandien jums pačiam reiškia jūsų sukurtas verslas?
Viskas prasidėjo maždaug prieš septynerius metus, kai įsigijau pirmąjį kavos automobiliuką. Nuo jo, galima sakyti, ir prasidėjo aktyvi MB „313 Group“ veikla, kuri per tuos metus išaugo iki trijų maisto vagonėlių. Aišku, šitas kelias nebuvo vien mano – labai didelę dalį to, ką šiandien turime, lėmė žmonės, kurie buvo ir yra šalia manęs. Be jų tikrai nebūtume ten, kur esame dabar.
Į „313 Group“ esu sudėjęs labai daug savęs. Nuo pat pradžių pats dalyvavau praktiškai visuose verslo etapuose – nuo kasdienių darbų iki sprendimų, kaip ir kur judėti toliau. Buvo visko – gerų sprendimų, klaidų, sunkių laikotarpių, bet visa tai ir augino tiek mane, tiek patį verslą. Todėl šiandien „313 Group“ man reiškia gerokai daugiau nei tiesiog darbą ar verslą. Tai yra dalis mano gyvenimo ir rezultatas to, ką kartu su šalia esančiais žmonėmis kūrėme visus šiuos metus.
Esate telšiškis, tačiau verslui šiandien galima rinktis bet kurią Lietuvos ar pasaulio vietą. Kodėl nusprendėte kurti ir auginti verslą būtent Telšiuose? Ką šis miestas jums duoda ir ko galbūt neduotų didesnis miestas?
Per gyvenimą teko nemažai keliauti ir aplankyti įvairių šalių bei miestų, tačiau Telšių į nieką nekeisčiau. Čia gimiau, užaugau, čia susiformavau kaip žmogus, todėl natūralu, kad būtent su šiuo miestu labiausiai sieju ir savo gyvenimą, ir verslą. Čia yra šeima, draugai, daug pažįstamų žmonių ir bendruomenė, kurioje jautiesi savas.
Man patinka ir pats gyvenimo tempas Telšiuose. Miestas nėra didelis, nereikia valandų praleisti spūstyse, viskas arti, o kartu čia tikrai netrūksta galimybių kurti ir dirbti. Šiais laikais verslui nebūtina būti Vilniuje ar kitame didmiestyje – technologijos, susisiekimas ir socialiniai tinklai leidžia pasiekti klientus praktiškai iš bet kurios Lietuvos vietos.
Manau, mažesnis miestas verslui turi ir savų privalumų – žmonės vieni kitus pažįsta, rekomendacijos sklinda greitai, todėl labai svarbu užsitarnauti gerą vardą. Jeigu žmonėms patinka tai, ką darai, jie sugrįžta ir rekomenduoja tave kitiems. Aišku, didmiestis galėtų pasiūlyti didesnę rinką ir žmonių srautą, tačiau vien dėl to atsisakyti Telšių tikrai nenorėčiau. Man svarbu ne tik kur galima daugiau uždirbti, bet ir kur gera gyventi. O man gera gyventi ir kurti būtent čia.
Ko gyvenime dabar labiausiai norisi – dar vieno titulo, naujų verslo iššūkių ar tiesiog daugiau laiko sau?
Gyvenimas tikrai nesisuka vien apie titulus ar didelius verslo iššūkius. Šiuo metu jaučiuosi labai laimingas – turiu galimybę daugiau laiko skirti sau ir, svarbiausia, savo šeimai. Turiu nuostabią šeimą, todėl šiandien labiausiai norisi ne dar vieno titulo, o tiesiog matyti savo artimus žmones sveikus ir laimingus.
Be to, mūsų šeimoje dabar ypatingas laukimo metas – netrukus į pasaulį turėtų ateiti antroji dukrytė, todėl natūralu, kad šiuo metu didžioji dalis minčių sukasi būtent apie šeimą. Verslo planų ir naujų iššūkių dar tikrai bus, titulų galbūt taip pat, bet dabar norisi tiesiog mėgautis šiuo gyvenimo etapu ir nepraleisti tų akimirkų, kurių vėliau nebesugrąžinsi.
Po trijų pergalių jau galima sakyti, kad esate savotiškas Telšių cibulynės ambasadorius. Jeigu pas jus į miestą atvyktų žmogus, kuris niekada nėra buvęs Telšiuose, ką jam pirmiausiai parodytumėte ir kuo bandytumėte įtikinti, kad čia verta sugrįžti?
Na, kaip „cibulynės ambasadorius“, turbūt pirmiausiai vesčiau paragauti cibulynės, bet kaip verslininkas pirmiausiai pakviesčiau užsukti pavalgyti į mūsų „313“ maisto vagonėlį. Jis mums irgi savotiškas kūdikis – netrukus bus dveji metai nuo tada, kai pradėjome.
O jeigu rimčiau, Telšius parodyčiau ne per vieną konkrečią vietą. Pirmiausiai pasivaikščiotume po senamiestį, užsuktume prie Telšių katedros, nusileistume prie Masčio ežero ir jo pakrantės. Norint geriau pajusti Žemaitiją, verta pamatyti ir Žemaičių kaimo muziejų – tai vietos, kurios labai gerai parodo mūsų krašto charakterį ir istoriją.
Bet man atrodo, kad Telšių stiprybė nėra vien lankytinos vietos. Didžiausias miesto žavesys yra jo žmonės, žemaitiškas charakteris ir tas jausmas, kad čia viskas sava. Telšiai nėra didmiestis, kuriame per vieną dieną turi spėti aplankyti dešimt objektų. Čia galima ramiai pasivaikščioti, skaniai pavalgyti, pabūti prie ežero, pabendrauti su žmonėmis ir tiesiog gerai praleisti laiką. Turbūt tuo ir bandyčiau įtikinti žmogų sugrįžti – Telšius galima parodyti per dieną, bet norint juos iš tikrųjų pajusti, vienos dienos neužtenka.
O jeigu ir to neužtektų – pasakyčiau, kad reikia grįžti per kitą „Cėbolīnės jiedėma tornīre“? Gal kitą kartą jau ne tik žiūrėti, bet ir pabandyti atimti iš manęs titulą.
O pats, Kęstuti, ką Jums reiškia Telšiai? Dėl ko mylite juos?
Telšiai man pirmiausiai yra namai. Myliu Telšius ne todėl, kad čia viskas tobula. Myliu todėl, kad čia yra mano vieta. Čia yra mano šaknys, mano žmonės ir gyvenimas, kurį pats susikūriau. Gali aplankyti daugybę gražių pasaulio vietų, bet namais vadini tik vieną. Man tie namai yra Telšiai.
Ir paskutinis: ar kitais metais vėl lipsit ant scenos ginti cibulynės čempiono titulo?
Po trečios pergalės sakyti, kad kitais metais neisiu, turbūt jau būtų negražu. Jeigu sveikata leis ir čempionatas vyks – būsiu. Juk dabar jau nebegaliu tiesiog ramiai sėdėti tarp žiūrovų, kai yra titulas, kurį reikia ginti.
Aišku, po trijų pergalių iš eilės užduotis kasmet darosi vis sunkesnė – norinčių pagaliau mane aplenkti turbūt tik daugės. Bet nuo to tik įdomiau. Tai jeigu kas nors jau galvoja apie kitus metus – turi visus metus pasiruošti. Aš, kaip ir iki šiol, greičiausiai nesitreniruosiu.
O marškinėlius, panašu, kitais metais teks atsinaujinti – jau su užrašu „3 x cibulynės čempionas“. O kas bus po turnyro – tegul sprendžia cibulynė ir varžovai.
Dėkojame Jums už pokalbį!
Atsiliepimai