Telšių rajono Kirklių kaime įsikūręs edukacijų kaimas „Laumžirgių slėnis“ yra viena iš tų vietų, kur lankytojai mokosi pažinti gyvūnus ne iš paveikslėlių ar vadovėlių, o gyvai – juos liesdami, maitindami ir prižiūrėdami. Už šios vietos slypi ne tik edukacijos ar pramogos, bet ir vienos šeimos istorija, užsispyrimas bei tikėjimas, kad nesuvaidintos emocijos gimsta paprastuose dalykuose.
Šiandien sunku patikėti, kad viskas prasidėjo nuo paprastos šeimos svajonės. Dabar „Laumžirgių slėnyje“ galima sutikti savo veiklai, atsidavusius žmones, kuriančius jaukią aplinką ir jų auginamus gyvūnus. Čia rengiamos edukacijos, stovyklos, gimtadieniai. Tačiau, kaip sako viena iš šios vietos kūrėjų Ingrida Šeršniovienė, svarbiausia čia ne gyvūnų skaičius ar veiklų gausa, o akimirkos, kai vaikai pirmą kartą išdrįsta prieiti prie alpakos, paglosto arklį, pamaitina ožiukus morkomis ar šviežia žole.
Apie „Laumžirgių slėnio“ pradžią, kasdienybę tarp gyvūnų, vaikų bei suaugusiųjų atradimus ir svajones ateičiai kalbamės su Ingrida.
Šiandien „Laumžirgių slėnį“ žino daugybė šeimų. Nuo ko viskas prasidėjo?
Viskas prasidėjo nuo asmeninės patirties. Pastebėjau, kokią didžiulę ramybę ir gerą emociją suteikia buvimas šalia žirgų. Jie padeda sustoti, nusiraminti, būti čia ir dabar. Tuomet ir kilo mintis, kad tokia patirtimi galėtų pasinaudoti ne tik mūsų šeima, bet ir kiti žmonės.
2020 metais įkūrėme asociaciją „Laumžirgių slėnis“. Iš pradžių mūsų tikslas buvo supažindinti vaikus ir šeimas su kaimo gyvenimu – parodyti, iš kur atsiranda kasdieniai maisto produktai, kaip prižiūrimi gyvūnai, kaip auga vaisiai ir daržovės.
Mūsų ūkyje gyvena arkliai, poniai, alpakos, dekoratyviniai ožiai, kačiukai ir didelis Berno zenenhundo veislės šuo Lobis. Kiekvienas jų turi savitą charakterį, o lankytojai labai greitai su jais užmezga ryšį.
Su kiekviena atvykusia vaikų grupe ir kiekviena šeima vis aiškiau matėme, kad žmonės, apsilankę pas mus, išvyksta ramesni, labiau atsipalaidavę, su šypsena.
Na, o matydama žirgų poveikį žmonėms, supratau, kad mūsų veikla gali turėti kur kas gilesnę prasmę, todėl nebenorėjome apsiriboti vien edukacijomis. Pamažu gimė idėja kurti erdvę, kurioje gyvūnai padėtų ne tik pažinti pasaulį, bet ir stiprinti emocinę sveikatą, vidinę ramybę.
Kas buvo sunkiausia kuriant šią vietą?
Kuriant „Laumžirgių slėnį“ buvo nemažai iššūkių – reikėjo daug darbo, kantrybės ir tikėjimo savo idėja. Tačiau sunkiausias išbandymas buvo asmeninis: mūsų šeimą sukrėtė vyro mirtis. Tai buvo labai skaudus gyvenimo etapas, privertęs iš naujo ieškoti vidinės stiprybės ir prasmės.
Būtent tada dar labiau pajutau, kokią gydančią galią turi gamta ir gyvūnai. Jie neišsprendžia visų problemų, nepanaikina skausmo, tačiau padeda nurimti, priimti savo jausmus, po truputį atsitiesti. Ši patirtis dar labiau sustiprino mano tikėjimą tuo, ką kuriame šiandien.
Didžiausia stiprybė buvo ir išlieka šeima. „Laumžirgių slėnį“ kuriame trys kartos – mano tėvai, aš, mano vaikai – sūnus ir dukra. Kiekvienas prisidedame savo darbais, idėjomis, rūpesčiu.
Ar yra dalykų, kurie stebina suaugusiuosius?
Taip, ir kartais net labiau nei vaikus. Dažnai atrodo, kad vaikai į ūkį atvyksta pasirengę nuotykiams, atviri naujoms patirtims, o suaugusieji – tiesiog lydėti. Tačiau būtent jie neretai nustemba labiausiai.
Suaugę dažniausiai atvyksta tik lydėdami vaikus, bet, jiems būnant čia, stebime, kaip ir jiems greitai pavyksta atsipalaiduoti. Vos pabuvę gamtoje, paglostę žirgą ar alpaką, pasėdėję tyloje su kavos ar arbatos puodeliu, jie tarsi sulėtina tempą. Ima pastebėti tai, kam kasdienybėje nebelieka laiko – paukščių garsus, gyvūnų elgesį, ramybę, kurią suteikia buvimas gamtoje.
Labai dažnai girdime pasakymą: „Net nesitikėjau, kad man to taip reikėjo.“ Man atrodo, šiandien daugelis gyvename labai greitu tempu, todėl pamirštame, kokią didelę įtaką savijautai daro paprasti dalykai – gamta, gyvūnai ir buvimas kartu.
Dar vienas atradimas suaugusiesiems – gyvūnų gebėjimas bendrauti be žodžių. Žirgai, alpakos, poniai ar mūsų šuo Lobis nereikalauja nieko įrodyti – jie priima žmogų tokį, koks jis yra. Manau, būtent todėl daugelis žmonių išvyksta ne tik nuotaiką įamžinę gražiose nuotraukose, bet ir su vidinės ramybės jausmu.
Ką, Jūsų nuomone, šiandien vaikai atranda čia, ko dažnai nebegali patirti kasdienybėje?
Manau, šiandien vaikai pas mus atranda tai, kas šiuolaikiniame gyvenime tampa vis retesne patirtimi – galimybę būti gamtoje, neskubėti, viską pažinti ar paliesti savo rankomis. Čia jie ne tik pamato gyvūnus, bet ir juos paglosto, pamaitina, stebi jų elgesį. Sužino, iš kur atsiranda pienas, kiaušiniai ar daržovės, supranta, kiek darbo ir rūpesčio reikia, kad maistas pasiektų mūsų stalą. Tai patirtys, kurių vien iš vadovėlio neperteiksi.
Svarbiausia man atrodo ne tai, kiek veiklų pasiūlome, o kokius prisiminimus vaikai išsiveža. Jie išvyksta su patirtimi, kad džiaugsmas slypi paprastuose dalykuose – paglostyti žirgą, pamaitinti ožką, užminkyti tešlą, išsikepti savo picą ar sausainį, ramiai pabūti gamtoje kartu su šeima ar draugais.
Šiandien, kai daugelis vaikų nemažą laiko dalį praleidžia prie ekranų, tokios patirtys tampa ypač vertingos.
Kokiomis veiklomis dar džiuginate savo lankytojus?
Labai džiaugiamės, kad vaikai ir šeimos aktyviai įsitraukia į kulinarines edukacijas. Kartu gaminame picas, kuomet kiekvienas susikuria savąją. O vėliau kepame jas krosnyje. Ant laužo kepame vaflinius blynus iš kaimiškų produktų, senoviniame pečiuje – sausainius. Vaikams tai ne tik smagus užsiėmimas, bet ir galimybė pamatyti, kad maisto gaminimas gali būti kūrybiškas, bendruomeniškas, suburiantis.
Kokios vaikų reakcijos Jus iki šiol labiausiai įsimena? Ar dažnai pasitaiko, kad vaikai pirmą kartą pas jus gyvai pamato arklį ar ožką?
Taip, tokių situacijų pasitaiko tikrai dažnai. Kartais vaikai pirmą kartą gyvenime iš arti pamato žirgą, alpaką ar ožką – iki tol juos pažino tik iš knygų, televizijos ar interneto.
Nors visi mūsų gyvūnai suteikia daug džiaugsmo ir šiltų emocijų, didžiausią įspūdį dažniausiai palieka pažintis su žirgu. Jis jautriai reaguoja į žmogaus emocijas, yra kantrus ir tarsi kviečia sulėtinti tempą. Vaikai dažnai nustemba, koks jis didelis. Kai kurie net išsigąsta. Tai visiškai natūrali reakcija. Neskubiname jų – leidžiame apsiprasti, stebėti žirgą iš toliau, pajusti, kad jis ramus ir draugiškas.
Dažnai pirmąją morką žirgui vaikas paduoda kartu su manimi – net užsimerkęs. O po kelių minučių, pamatęs, kad gyvūnas švelnus ir atsargus, jau pats drąsiai prieina.
O kalbant apie reakcijas, tai labiausiai stebina vaikų nuoširdumas. Jie nieko neapsimeta – jei džiaugiasi, tai visa širdimi, jei bijo, tai atvirai parodo. Todėl labai gera matyti, kaip per trumpą laiką jų emocijos keičiasi. Dar viena akimirka, kuri visuomet paliečia širdį, – kai vaikai išvykdami apkabina mūsų gyvūnus. Jiems jie tampa tikrais draugais. Tuomet supranti, kad svarbiausia ne tai, kiek faktų jie išmoko, o kokį ryšį ir jausmą išsivežė namo.
Kas dar, be tų pirmų kartų, suvirpina Jums širdį?
Labai jautru stebėti vaikus, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių. Neretai jie su gyvūnais užmezga ryšį greičiau nei su žmonėmis. Matome, kaip šalia žirgų jie nurimsta, atsipalaiduoja, pradeda šypsotis ar net ima daugiau bendrauti nei įprastai.
Ar yra lankytojų, kurie į „Laumžirgių slėnį“ sugrįžta metai iš metų?
Taip, ir tai turbūt yra pats didžiausias mūsų darbo įvertinimas. Turime šeimų, kurios į „Laumžirgių slėnį“ sugrįžta kasmet. Ypatingą ryšį užmezgame su vaikais, kurie vasaromis dalyvauja mūsų organizuojamose stovyklose – daugelis jų sugrįžta ne vieną ir ne du kartus.
Tai mums labai daug reiškia, nes vaikai čia laukiami, jie jaučiasi saugūs ir laimingi. Džiugu, kad šeimos sugrįžta ne tik į edukacijas ar stovyklas, bet ir švęsti ypatingų progų. Ne vienas vaikas savo gimtadienį nori švęsti būtent pas mus – gamtos apsuptyje, su gyvūnais ir artimiausiais draugais.
Tai rodo, kad „Laumžirgių slėnis“ jiems siejasi su gražiomis emocijomis ir jaukiais prisiminimais. Na, o sugrįžę vaikai prisimena ne tik veiklas, bet ir mūsų gyvūnus – klausia, kaip sekasi žirgams, alpakoms, poniams, ožkoms, kačiukams ar mūsų ištikimam draugui Lobiui. Atrodo, jie sugrįžta aplankyti senų bičiulių.
Jūsų edukacijose daug dėmesio skiriama ne tik pramogoms, bet ir atsakomybei. Ko vaikai išmoksta bendraudami su gyvūnais?
Mums labai svarbu, kad vaikai iš „Laumžirgių slėnio“ išsivežtų ne tik gražius įspūdžius, bet ir supratimą, kad kiekvienas gyvūnas – gyva būtybė, kuriai reikia meilės, rūpesčio ir atsakomybės.
Bendraudami su gyvūnais vaikai mokosi kantrybės, pagarbos, švelnumo. Jie supranta, kad negalima skubėti, triukšmauti ar elgtis neatsakingai – gyvūnai labai aiškiai parodo, kad pasitikėjimas gimsta tik iš ramaus, pagarbaus bendravimo.
Mūsų edukacijose vaikai ne tik stebi – jie dalyvauja: maitina gyvūnus, juos glosto, šukuoja, sužino, kuo kiekvienas maitinasi, kokių sąlygų reikia, kiek kasdienio darbo reikalauja priežiūra.
Labai norisi, kad jie suprastų ir tai, jog gyvūnai jaučia – gali džiaugtis, išsigąsti, pavargti ar ieškoti artumo. Kai vaikas tai pamato savo akimis, atsiranda daugiau empatijos ne tik gyvūnams, bet ir žmonėms.
Tikiu, kad tokios pamokos išlieka ilgam. Jų neįmanoma išmokti vien iš knygų – jas reikia patirti. Jei vaikas išsineša ne tik šypseną, bet ir pirmąsias atsakomybės pamokas apie pagarbą gyvūnams, gamtai ir žmogui, žinome – mūsų tikslas pasiektas.
Kaip gimsta naujos edukacijų idėjos?
Naujos edukacijų idėjos dažniausiai gimsta labai natūraliai – iš kasdienio gyvenimo ūkyje, vaikų smalsumo ir jų užduodamų klausimų.
Mums svarbu išsaugoti tai, kas buvo įprasta ankstesnėms kartoms, bet šiandien daugeliui vaikų tampa nauju atradimu.
Tačiau didžiausias įkvėpimas vis dėlto yra patys lankytojai. Matydami jų susidomėjimą, džiaugsmą, norą sugrįžti, natūraliai ieškome naujų idėjų, ką dar galėtume sukurti.
Grįžkime prie jums brangiausių žmonių ir pagrindinės atramos – šeimos. Ką Jums reiškia tai, kad prie šios vietos kūrimo prisideda visa šeima?
Man tai reiškia labai daug. Mes dažnai sakome, kad esame vienas kumštis. Kiekvienas esame skirtingi, turime savo stiprybių ir atsakomybių, tačiau, priimant sprendimus, įveikiant sunkumus ar džiaugiantis pasiekimais esame viena komanda.
Kaip jau sakiau, „Laumžirgių slėnį“ kuriame trys kartos. Tėvai dalijasi gyvenimiška patirtimi ir išmintimi, vaikai įneša jaunatviškos energijos, idėjų, šiuolaikiško požiūrio. Man labai gera matyti, kaip visi augame kartu su šia vieta.
Žinoma, ne visada lengva. Ūkis reikalauja darbo kiekvieną dieną – gyvūnai nelaukia savaitgalių ar švenčių. Tačiau būtent bendras darbas mus dar labiau suartino. Išmokome pasitikėti vieni kitais, pasidalyti atsakomybėmis, džiaugtis net mažais pasiekimais.
Man atrodo, kad tai jaučia ir atvykstantys žmonės. Jie mato ne tik aplinką ar gyvūnus, bet ir šeimą, kuri visa širdimi gyvena tuo, ką daro.
Kokias svajones ir planus puoselėjate ateičiai? Kaip įsivaizduojate „Laumžirgių slėnį“ po penkerių ar dešimties metų?
Didžiausia mano svajonė – kad „Laumžirgių slėnis“ ir po penkerių, ir po dešimties metų išliktų vieta, į kurią žmonės atvyksta ne tik dėl edukacijų ar gyvūnų, bet ir dėl jausmo. Kad vos atvykę jie pajustų: čia yra laukiami, lyg sugrįžę į namus, kur galima atsikvėpti, pabūti savimi ir bent trumpam pamiršti kasdienį skubėjimą.
Norisi augti, kurti naujas edukacijas, plėtoti žirgų terapijos veiklas, pasiekti dar daugiau širdžių tų, kuriems reikia gamtos, gyvūnų bei saugios erdvės sustoti. Kartu svarbu neprarasti to, kas mus išskiria – jaukumo, paprastumo ir nuoširdaus bendravimo.
Labai norėčiau, kad ir po daugelio metų „Laumžirgių slėnis“ išliktų šeimos kuriama vieta, kurioje kiekvienas lankytojas yra laukiamas. Kad vaikai, kurie šiandien atvyksta pirmą kartą, po kelerių metų sugrįžtų jau su savo draugais, o vėliau – galbūt ir su savo vaikais.
Jei po dešimties metų žmonės vis dar sakys: „Čia gera sugrįžti. Čia jaučiamės kaip namuose“, žinosiu, kad didžiausia mūsų svajonė išsipildė.
Ir atsisveikinant, kodėl žmogus bent kartą turėtų atvykti pas Jus ir savo akimis pamatyti „Laumžirgių slėnį“?
„Laumžirgių slėnyje“ nėra nieko dirbtinio. Čia rytą pasitinka žirgų prunkštimas, smalsiai prieina alpaka Boltas, o svečius dažnai pirmasis pasitinka mūsų šuo Lobis.
Norėčiau pakviesti atvykti čia ne tam, kad pamatytumėte mūsų ūkį, o tam, kad bent trumpam sustotumėte. Šiandien gyvename labai greitu tempu, todėl vis rečiau randame laiko tiesiog pabūti – su savimi, su artimaisiais, gamtoje.
Jeigu „Laumžirgių slėnyje“ žmogus pajunta daugiau ramybės, dažniau nusišypso savo vaikui, apkabina artimąjį ar tiesiog supranta, kad laimė slypi paprastuose dalykuose, vadinasi, mūsų tikslas pasiektas.
Dėkojame už nuoširdų pokalbį ir linkime, kad „Laumžirgių slėnis“ dar ilgai džiugintų lankytojus
Atsiliepimai