Kartais gyvenimo keliai prasideda nuo mažų smulkmenų – smalsumo parodyti draugams nežinomą vietą, noro dalintis istorijomis ar tiesiog vidinio balso, kuris tyliai kužda: „Tu tam gimei.“ Būtent taip prasidėjo gidės Lauros Jonikės kelias į turistų lydėjimo veiklą. L. Jonikė gilinasi ne vien į faktus, bet į žmonių santykį su vieta, istorija ir pačiu savimi. Muzikalumas, poetinis žvilgsnis į pasaulį ir dėmesys kiekvienam keliautojui jos ekskursijoms suteikia ypatingo jautrumo. Su Laura kalbamės apie tai, kaip gimsta tikrasis pasakojimas, kodėl kiekviena grupė – tarsi nauja knyga, ir kuo Telšiai vis iš naujo paliečia širdį.
Kaip tiksliai prasidėjo Jūsų kelias į gido amatą? Kiek laiko jau užsiimate šia veikla?
Manau, mano kelias į gidavimą prasidėjo dar tada, kai susitikdama su draugais, visada norėdavau jiems parodyti ką nors tokio, ko jie dar nebuvo matę ar patyrę. Tokios vietos – šventvietės, kuriose kartu su manimi apsilankė nemažai mano artimųjų ir pažįstamų. Tokie dalykai pradėjo vykti jau prieš daugiau nei dvidešimt metų. O kada vidinis balsas pradėjo vis garsiau kuždėti, kad gido kelias galėtų tapti mano gyvenimo dalimi, 2020 metais baigiau gidų kursus Šiauliuose.
Ar prisimenate savo pirmąją ekskursiją? Kam ją vedėte ir kokie įspūdžiai liko?
Žinoma, labai gerai prisimenu. Tai buvo mano įskaitinė ekskursija, kurią vertino Šiaulių turizmo informacijos centro gidų rengimo kursų komisija. Tema – „Telšiai pro rožinius akinius: ateik, pamatyk, išgirsk“. Buvo pandeminis laikotarpis: visi dėvėjome kaukes, mūvėjome gumines pirštines, naudojomės gido sistema, laikėmės atstumų, niekas nedrįso rodyti emocijų. O viduje – virė jaudulys, laukimas, troškimas, kad viskas pavyktų. Ir pavyko... net sakyčiau labai gerai (šypsosi).
Ar buvo baimių ar abejonių prieš pradedant vesti ekskursijas? Kaip jas įveikėte?
Vis dar būna. Net dabar, prieš kiekvieną ekskursiją, viduje lyg kažkas švelniai žnybteli ir sako: „Leidžiamės į naują nuotykį, viskas bus gerai, pirmyn.“ O kai tų nuotykių vis daugėja, „įsigidaujama“, kaip aš sakau. Ir tada baimės tampa tik nereikalingu bagažu. Mokausi jas keisti į vidinį pasitikėjimą.
Ar kiekvieną kartą tą patį objektą pristatote vienodai, ar keičiate pagal nuotaiką, publiką, metų laiką?
Man atrodo, nė viena ekskursija negali būti identiška ankstesnei. Net jei eini tuo pačiu maršrutu, niekada nežinai, kaip pasisuks pokalbis už kampo, ką paskatins žmonių reakcijos, kas patrauks dėmesį. Kartais net oras nulemia toną ar minties kryptį.
Kokios žmonių grupės Jums įdomiausios? Vaikai, senjorai, smalsūs miestiečiai ar istorijos žinovai?
Man svarbiausia ne žmogaus amžius ar profesija, o jo vidinis nusiteikimas. Jeigu žmogus ateina smalsus, atviras, pasiruošęs išgirsti ir pajusti, tai ir yra geriausias keliautojas. Toks žmogus viską sugeria lyg baltas popieriaus lapas, kuriame įsirašo gražiausi pasakojimai.
Kokia ekskursija ar grupė Jums paliko didžiausią emocinį įspūdį?
Ne tiek įspūdį, kiek gilų patyrimą man padovanojo ekskursija, kurią vedžiau silpnaregių ir aklųjų grupei. Visą laiką galvojau, kaip papasakoti taip, kad jie „pamatytų“ vidinėmis akimis. Kaip žodžiais nupiešti tai, ką kiti mato akimis? Tai buvo labai jautri ir daug išmokanti patirtis.
Kokia vieta Telšių mieste ar rajone Jus pačią labiausiai jaudina ar net „pakerta“, kiekvieną kartą ten būnant?
Telšiai man – miestas su siela. Atsakyčiau taip: Telšių dvasia yra tarsi žvakė ant žvakidės. Ji apšviečia erdvę aplink save, o stovėdama ant vienos iš septynių kalvų yra matoma iš toli, visomis kryptimis. Ši dvasia sujungia žmones, kartas – kultūras ir kalbas. Telšiai kiekvienam, kas juos myli, tampa savaip šventi.
Ar gido veikla Jus išmokė kažko apie žmones, ko anksčiau nežinojote? Gal pasikeitė požiūris į klausytoją, keliautoją (turistą)?
Kiekviena ekskursija įsiuva į mano gyvenimą naują raštą – kaip margaspalvį audinį. Ir kuo daugiau tokių raštų, tuo turtingesnė ta gyvenimo drobė. Bendraudama su įvairiausiomis žmonių grupėmis, vis labiau imu vertinti kiekvieną sutikimą, kiekvieną istoriją. Juk kiekvienas žmogus palieka savo pėdsaką, garsą, energiją.
Esate baigusi muzikos mokyklą, rašote poeziją, fotografuojate. Kaip šis kelias susilieja su Jūsų menine prigimtimi? Ar kada nors ekskursija tampa nebe informaciniu pasakojimu, o tikru spektakliu ar patyrimu?
Taip, tokios ekskursijos jau vyksta. Pavyzdžiui, „Dievybės ir Žmonės“ – tai daugiau nei pasivaikščiojimas ar pasakojimas. Tai patyriminė kelionė per mitus, senąjį tikėjimą, gamtos jėgų pojūtį. Kai žmogus klausosi širdimi, o ne tik ausimis, vidinė rega sustiprėja. Ir tada atsiveria visai kiti pasauliai.
Jei turėtumėte vienintelę galimybę parodyti žmogui Telšius per vieną valandą, kur jį vestumėte ir ką papasakotumėte?
Valanda – menkas laikas, o Telšiai – menų miestas. Tad kelionę pradėčiau nuo Žaliosios kalvos: aprodyčiau Žemaičių muziejų „Alka“, Vilniaus dailės akademijos Telšių galeriją, buvusią amatų mokyklą. Būtinai užsuktume ir į vakarinę Masčio ežero pakrantę. Būtent ten atsiveria vadinamoji menininkų sala – iš jos lyg gyvas šaltinis kyla dauguma gražiausių miesto kūrinių.
Kuo ypatingas Telšių kraštas Jūsų akimis? Kas Jums – Telšiai?
Man Telšiai – kaip šventasis Indijos Varanasis. Čia niekada nežinai, ką sutiksi, ką pamatysi, ką išbandysi. O išbandyti būtina: kur nosį patrinti, kur ranką įdėti – ir žinokite, viskas pildosi. Tai tarsi norų išsipildymų miestas. Bet visko iš anksto atskleisti nenoriu – reikia atvykti, eiti, pajausti ir įsitikinti pačiam.
Laura, dėkojame Jums už pokalbį
ŽEMAITĖJE
Ėš tavės prasėdiejau
ė tavėm nosėbėngso
eš tavės kalba –
kūlēs skombėn:
ė, ei, ou
ėš tavės mėškā
pelkės vondėnis
ė pajauta gīvastėis
kap nesėdorniavos svetor
apėntās trauk mon šėrdi
ėš tavės prasėdiejos
ė tavėm nosėbėngtė
Laura Jonikė
Ačiū. Noriu ekskursijos po Telšius su Laura.