Telšių rajone, Laukstėnų kaime, Ubiškės girininkijoje, miško apsuptyje įsikūręs „Žvėrinčius“ – vieta, kurios vardas ne vienam žemaičiui ar gamtos mylėtojui kelia prisiminimus. Per ilgus gyvavimo metus čia apsilankė ne vienas smalsus keliautojas, norėjęs iš arčiau pažinti laukinių gyvūnų pasaulį. Kadaise lankytojus į „Žvėrinčių“ traukė ir meškinas Timofėjus, tapęs tikru šios vietos simboliu, ir vilkai, kurių gyvenimas bei bendravimas su žmonėmis kėlė begalinį susidomėjimą. Šiandien jų čia nebėra, tačiau „Žvėrinčiaus“ istorija nesibaigė.
70 hektarų teritorijoje, natūralioje miško aplinkoje, šiandien gyvena stumbrai, taurieji elniai, danieliai, muflonai, lūšys ir kiti gyvūnai. Vienais metais „Žvėrinčius“ sulaukdavo gausaus lankytojų būrio, kitais čia būdavo ramiau, tačiau ši vieta ir toliau išlieka svarbi visiems, norintiems pabėgti nuo kasdienio šurmulio ir pabūti arčiau gamtos. Čia galima ne tik stebėti gyvūnus, bet ir pajusti miško ritmą, pasimėgauti ramybe bei atrasti tai, ko ne visada pavyksta pastebėti skubant.
Šį rudenį „Žvėrinčius“ lankytojus pasitinka atsinaujinęs ir pasirengęs nustebinti dar daugiau įvairaus amžiaus keliautojų. Rugsėjo 18-ąją čia atidarytas naujas pažintinis takas ir įrengta stovyklavietė, suteikiantys dar daugiau galimybių pažinti mišką, pasivaikščioti ir ilgiau pabūti gamtoje. O svarbiausia – visa tai lankytojams prieinama nemokamai.
Apie tai, kuo šiandien gyvena „Žvėrinčius“, kaip keičiasi ši vieta, ką lankytojams pasiūlys naujasis pažintinis takas ir stovyklavietė, kokius prisiminimus saugo Timofėjaus istorija bei kokia šios išskirtinės vietos ateities vizija, kalbamės su Valstybinių miškų urėdijos Telšių regioninio padalinio vadovu Romualdu Zebčiuku.
Romualdai, „Žvėrinčius“ gyvuoja jau ne vienerius metus. Koks jis yra šiandien ir kuo skiriasi nuo to „Žvėrinčiaus“, kurį žmonės prisimena iš seniau?
Per savo veiklos trisdešimt metų dalis „Žvėrinčiaus“ pastoviai keitėsi, dalyvavo įvairiose veiklose. Čia laukiniai gyvūnai ne tik buvo eksponuojami, bet buvo vykdomos ir retų, saugomų rūšių veisimo programos. Pagal Vilniaus universiteto Ekologijos instituto Gamtos tyrimų centro 2010 metais parengtą „Lūšių ir apuokų veisimo nelaisvėje programą“ VšĮ Gamtos paveldo fondas kartu su Telšių miškų urėdija ir dar trimis veislynais laimėjo Aplinkos ministerijos paskelbtą tarptautinį konkursą. Jo metu, 2011–2013 metais, „Žvėrinčiuje“ ir kituose veislynuose buvo išveista ir į laisvę paleista 20 lūšių bei 38 didžiųjų apuokų jaunikliai, o jau pasibaigus projektui – dar 11 didžiųjų apuokų jauniklių. Šiuo metu dalyvaujame Aplinkos ministerijos vykdomoje Stumbrų apsaugos programoje.
Anksčiau „Žvėrinčiuje“ taip pat vykdavo įvairios edukacijos, bet mūsų vizitinė kortelė visada buvo galimybė iš arti pamatyti Lietuvoje gyvenančius žvėris. Tarp jų – retus arba retai sutinkamus vilkus, mešką, lūšis bei apuokus, šernę Jadzę su šerniukais. Deja, nebegalime laikyti saugomų rūšių. Tam yra priežastis. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, pasikeitė retų ir saugomų rūšių laikymo nelaisvėje taisyklės. Anksčiau turėti gyvūnai galėjo likti „Žvėrinčiuje“, tačiau naujus leidimus laikyti saugomas rūšis galima gauti tik zoologijos sodams. Todėl vilkų ir rudosios meškos laikyti nebegalime. Šernų atsisakyti teko dėl afrikinio kiaulių maro. Lūšys ir didieji apuokai „Žvėrinčiuje“ dar yra, tačiau ateityje ir jų čia greičiausiai nebeliks.
Manau, dėl to „Žvėrinčius“ neturėtų tapti vieta, į kurią žmonės užsuka tik prisiminti, kaip čia kažkada buvo. Turime galvoti, kuo jis gali būti įdomus šiandien ir ateityje. Šiemet šalia automobilių stovėjimo aikštelės įrengėme naują stovyklavietę, kur galima pasistatyti palapinę, pernakvoti, užsikurti laužą ar pasinaudoti šalia įrengtomis kepsninėmis. Šalia stovyklavietės, brandžiame miške, įrengėme apie pusantro kilometro ilgio pažintinį taką. Čia mišką palikome natūraliai gamtos raidai – jokia ūkinė veikla nebebus vykdoma, išskyrus tai, kad nuo tako pašalinsime užvirtusius medžius, jei jie trukdys praeiti. Čia formuosis sengirė, į kurią bus galima kaskart sugrįžti ir stebėti, kaip atrodo žmogaus rankų netvarkomas miškas.
Norime, kad lankytojai čia galėtų ne tik pabūti gamtoje, bet ir daugiau apie ją sužinoti. Pačiame „Žvėrinčiuje“ atsirado inkilų alėja, kur po atviru dangumi eksponuojame inkilus ne tik paukščiams, bet ir kitiems gyvūnams – šikšnosparniams, miegapelėms, kamanėms ir kitiems vabzdžiams. Šalia įrengtuose stenduose aprašomi inkilų gaminimo būdai, naudojamos priemonės, atsiradimo istorija.
Tai tik keli dalykai, kuriuos jau spėjome padaryti. Turime ir kitų minčių, kaip šią unikalią vietą padaryti patrauklesnę, bet tai tegul kol kas lieka maža paslaptis – geriau daugiau padaryti, negu prižadėti ir...
O, kiek šiandien čia gyvena gyvūnų? Ar gyventojų sudėtis per pastaruosius kelerius metus pasikeitė?
Dabar „Žvėrinčiuje“ gyvena 9 stumbrai, 4 taurieji elniai, tarpanas ir „Žemaitukų“ veislės kumelaitė, 32 danieliai, 22 muflonai, 3 lūšys, 6 didieji apuokai ir 3 pilkieji kiškiai.
Vieni pokyčiai susiję su vis griežtėjančiais gyvūnų laikymo reikalavimais, kiti – visai natūralūs: taurieji elniai, danieliai ir muflonai kasmet atsiveda jauniklių.
Per tuos metus „Žvėrinčiuje“ gyveno ir tokių gyvūnų, kurių lankytojai nepamiršo iki šiol. Vienas iš jų – meškinas Timofėjus. Ar atvykę žmonės dar klausinėja apie jį? O koks Timofėjus liko jūsų atmintyje?
Meškinas Timas pas mus atvyko kaip Timofėjus. Anksčiau žmonės apie jį klausinėdavo nuolat, dabar – vis rečiau. Tai buvo didelis, ramus žvėris, tikras žemaitis. Mėgo medų ir pamiegoti, ypač paskutiniaisiais gyvenimo metais.
„Žvėrinčius“ ilgą laiką garsėjo ir vilkais. Kodėl jų šiandien čia nelikę?
Vilkų nebeliko todėl, kad jų čia nebegalime laikyti. Vilkas įtrauktas į sąrašą gyvūnų, kuriuos laikyti galima tik zoologijos soduose arba dalyvaujant Aplinkos ministerijos inicijuotose specialiose programose.
Minėjote, kad buvo atidarytas naujas pažintinis takas. Kokia buvo pagrindinė mintis jį kuriant? Kuo jis ypatingas ir išskirtinis? Ką lankytojas atras eidamas šiuo taku?
Naują pažintinį taką įrengėme manydami, kad lankytojams bus įdomu pamatyti, kaip keičiasi miškas, formuojamas gamtos, be žmogaus įsikišimo. Mūsų patirtis sako, kad toks miškas nebūtinai bus malonus žmogaus akiai, na, bet tegul sprendžia patys tako lankytojai. Be to, apsistojantys naujoje stovyklavietėje turės papildomą užsiėmimą – galės pasivaikščioti formuojamoje sengirėje.
Ar pats takas keisis priklausomai nuo metų laiko? Ar verta jį aplankyti ir rudenį, ir žiemą?
Gamta nuolat keičiasi, todėl manome, kad tikrai bus norinčių naujame take apsilankyti ne vieną, o keletą kartų per metus – juk kiekvienu metų laiku miškas atrodo vis kitaip. Manome, kad ypač smagu bus čia sugrįžti telšiškiams ir aplinkinių rajonų gyventojams – juk iki „Žvėrinčiaus“ netoli.
Kartu su naujuoju taku atsirado ir stovyklavietė. Kodėl nusprendėte sudaryti galimybę žmonėms ne tik užsukti į „Žvėrinčių“, bet ir čia apsistoti, ilgėliau čia pabūti?
Gyventojų poilsį valstybiniuose miškuose organizuoti neatlygintinai mus įpareigoja Miškų įstatymas. Todėl negalime konkuruoti su privačiais zoologijos sodais, atsiradusiais žvėrynėliais – jie už savo edukacijas ima nemažus pinigus. Užtat mes valdome valstybinius miškus, kuriuose galime suteikti žmonėms neįkainojamą neatlygintiną paslaugą – gryną orą, sąlytį su gamta. Miške kiekvienas iš mūsų atgauna jėgas, pasikrauna energijos, dažnai atranda prarastą ryšį su tuo, iš kur atėjome.
„Žvėrinčius“ visada buvo lankomas, bet gyventojų (gyvūnų – autoriaus pastaba) čia sumažėjo, todėl ir nusprendėme žmonėms suteikti galimybę pabūti arčiau gamtos kiek ilgiau – ne tik pavaikščioti tarp voljerų, bet ir pasilikti, apsistoti, pasimėgauti mišku.
Kaip atrodo stovyklavietė? Ką lankytojai joje ras?
Stovyklavietė nedidelė, bet jauki. Šalia galima pasistatyti automobilį, taip pat atvykti kemperiu, tik jiems papildomų paslaugų teikti negalime. Šiltuoju metų laiku čia atvestas šaltas vanduo, įrengtos dvi kepsninės ir pora laužaviečių, galima pasistatyti palapinę. Stovyklavietėje jau anksčiau buvo įrengtos dvi pavėsinės su stalais ir suolais.
Kiek laiko žmogus gali čia pabuvoti? Ar už lankymąsi „Žvėrinčiuje“, pažintiniame take ir stovyklavietėje reikia mokėti?
Stovyklavietėje galima būti tiek, kiek norisi – laikas neribojamas, taip pat nėra ribojamas ir lankytojų skaičius. Vienintelis reikalavimas – netriukšmauti, nes šalia gyvena laukiniai gyvūnai, kuriems triukšmas gali trukdyti.
O lankymasis „Žvėrinčiuje“, pažintiniame take ir stovyklavietėje yra nemokamas. Kaip ir kituose Valstybinių miškų urėdijos rekreaciniuose objektuose, čia lankytojams nereikia mokėti. Žmonės prie to jau pripratę, nors retkarčiais vienas kitas dar paklausia, kur bilietų kasa.
Pakalbėkime apie ateities planus. Kokių naujų gyventojų „Žvėrinčiuje“ galime tikėtis ir kaip, jūsų manymu, ši vieta galėtų atrodyti po penkerių metų?
Dėl naujų gyventojų „Žvėrinčiuje“ – jų daugėti, ko gero, nereikėtų tikėtis, nes laukinių gyvūnų apsaugos reikalavimai visame pasaulyje griežtėja, taip pat ir jų laikymo nelaisvėje taisyklės. Tai, ko gero, teisinga ir dėsninga – vykstant klimato kaitai, vis daugiau gyvūnų ir augalų rūšių atsiduria ties išnykimo riba, o kai kurių jau niekada nebepamatysime. Naujų gyventojų daugėti, ko gero, nereikėtų tikėtis... Vis dėlto „Žvėrinčiuje“ gali atsirasti medžiojamų gyvūnų rūšių – kai kurių paukščių ar žvėriukų.
O po penkerių metų norėčiau, kad ši vieta būtų dar labiau pritaikyta tiesiog maloniai praleisti laiką – pabūti gamtoje su šeima, pasivaikščioti miško ir gyvūnų apsuptyje, stebėti natūraliai besivystančio miško pokyčius.
Ir paskutinis klausimas. Kodėl žmogus, keliaudamas po Žemaitiją, Telšių kraštą, turėtų į savo maršrutą įtraukti „Žvėrinčių“?
„Žvėrinčių“ verta įtraukti jau vien todėl, kad čia galima atrasti ramybę, pailsėti jaukioje miško aplinkoje, iš arčiau susipažinti su mūsų krašto gyvūnais ir atsikvėpti nuo miesto triukšmo. Juk keliaujant svarbu ne tik kuo daugiau pamatyti, bet ir patirti kuo įvairesnių pojūčių.
Atsiliepimai