Kai kalbame apie žmones, kurie ne tik saugo praeitį, bet ir geba ją prikelti, Ingrida Šilgalytė yra vienas ryškiausių pavyzdžių. Tautodailininkė, sertifikuota archeologinės tekstilės audėja, muziejininkė ir gidė šiandien savo žinias bei patirtį sutelkia Biržuvėnų dvaro sodyboje, kur kasdien kuria gyvą XIX amžiaus pasaulį.
Jos kelias į dvarą nebuvo įprastas – jis prasidėjo dar vaikystėje prie močiutės ratelio, vėliau nusidriekė per audimo stakles, muziejus Lietuvoje ir net vikingų laivų rekonstrukcijas Norvegijoje. Šiandien visa ši patirtis susijungia vienoje vietoje – Biržuvėnuose, kur istorija ne pasakojama, o išgyvenama.
Kas slypi už šio gyvo pasakojimo? Kaip gimsta įtraukianti dvaro atmosfera, kodėl lankytojai čia sugrįžta ir kuo ši vieta ypatinga ją kuriančiam žmogui? Apie tai kalbamės su Ingrida Šilgalyte – dvaro akmistrine, gide ir žmogumi, kuris kursto dvaro gyvybę.
Jūsų kelias į Biržuvėnų dvarą buvo gana neįprastas – nuo audimo amatų iki darbo vikingų muziejuje Norvegijoje. Ką iš ten parsivežėte, kas šiandien praverčia dirbant su lankytojais dvare?
Visa sukaupta patirtis šiandien natūraliai susijungia mano darbe. Ji leidžia turėti platesnį istorinių žinių lauką ir pasakoti įvairiomis temomis taip, kad lankytojams būtų įdomu ir gyva. Audimo amatas išmokė kantrybės, kruopštumo ir sustiprino ryšį su savo kraštu bei jo tradicijomis. O darbas užsienio muziejuose suteikė vertingos patirties, dirbant su turistų grupėmis, supažindino su šiuolaikinėmis gidavimo madomis ir tendencijomis bei leido parsivežti gerąją tų muziejų praktiką, kurią sėkmingai pritaikau ir Lietuvoje.
Iš kur atsirado jūsų pačios noras dirbti gide ir pasakoti istorijas žmonėms?
Tai buvo natūrali veiklos tąsa – nuo amato ir tautodailininko darbo pereinant prie audimo mokymo. Teko nuolat gilinti žinias, o kuo daugiau mokaisi, tuo labiau norisi sužinoti dar daugiau ir vis labiau pasinerti į istorijos žinių sūkurį. Tai natūraliai atvedė į Geležies amžiaus archeologinę rekonstrukciją ir muziejininkystę.
Iš čia sekė kitas žingsnis – kvalifikacijos kėlimas, gido sertifikato ir audimo meistrės vardo įgijimas, kuris galiausiai nuvedė į XIX amžiaus istorijos pasaulį. O pasakoti istorijas mane dar pradinėse klasėse išmokė močiutė – viskas prasidėjo nuo „Grybų karo“. (juokiasi)
Jau trečius metus esate Biržuvėnų dvaro ponia. Kas, jūsų manymu, labiausiai nustebina ar sužavi pirmą kartą Biržuvėnų dvaro sodyboje apsilankančius lankytojus?
Manau, kad atvykstančius labiausiai nustebina dvaro sodybos gyvumas ir autentiškumas. Žmonės dažniausiai tikisi pamatyti tiesiog dar vieną istorinį objektą, tačiau čia jie pajunta visai kitokią atmosferą. Čia jaučiama istorinė aura, natūralus ryšys su gamta ir tarsi išlikusi dvaro gyvenimo dvasia. Mane džiugina momentai, kai lankytojai pradeda ne tik klausytis ekskursijos, bet ir patys įsitraukia, klausinėja, dalijasi įspūdžiais.
Jūs dažnai svečius pasitinkate vilkėdama XIX amžiaus stiliaus dvariškais rūbais. Ar toks autentiškas įvaizdis padeda lankytojams lengviau pajusti dvaro atmosferą?
Taip. Pastebiu, kad tai leidžia lankytojams daug lengviau įsijausti į pasakojamą laikotarpį. Iš gido pozicijos tai yra labai svarbi edukacijos dalis – ne tik perduoti faktus, bet ir sukurti patirtį, perduoti jausmą. Toks įvaizdis padeda sutelkti klausytojų dėmesį, sukurti betarpišką ryšį ir leidžia jiems pasijusti tarsi atsidūrusiems kitame amžiuje. Dažnai matau, kaip žmonės pradeda labiau įsivaizduoti to meto gyvenimą, bendraujant su „dvaro ponios“ persona, o tai sakyčiau ir yra pagrindinis tikslas.
Ingrida, Jūsų ekskursijos dažnai apibūdinamos kaip labai gyvos ir įtraukiančios. Koks yra jūsų pasakojimo apie dvaro istoriją „receptas“, kad žmonės jos klausytųsi su tokiu susidomėjimu?
Pagrindinis „receptas“ slypi ne datų gausoje, o pačiame mano pasakojime. Pagal naujausią gidavimo metodologiją svarbiausia yra ne istorinės datos ar sausos detalės. Savo ekskursijose aš pasakoju tai, kas man pačiai įdomu ir kas mane „kabina“, o kadangi man pačiai smalsu, tai pajunta ir klausytojai. Tokiu būdu atsiranda natūralus ryšys, o ekskursija tampa ne paskaita, o gyvas pokalbis.
Visada lyginu dvaro laikų gyvenimą su šiandiena – kas pasikeitė, o kas išliko panašu. Tokie palyginimai padeda lankytojams lengviau įsivaizduoti praeitį, istorija tampa artima ir suprantama, o būtent tai ir įtraukia žmones labiausiai. Žinoma, pikantiškos istorijos iš paslaptingo dvaro gyvenimo yra mėgstamiausia klausytojų dalis.
Kokias edukacijas ir veiklas šiandien gali patirti Biržuvėnų dvaro lankytojai?
Didelė dalis veiklų yra susijusios su menų pradžiamoksliais, tokiais kaip akvarelė, grafika ir kitomis. Taip pat organizuojamos istorinės edukacijos, glaudžiai susijusios su pačiu dvaru. Jų metu lankytojai sužino apie kartono fabriko veiklą, pasigamina popierių, susipažįsta su heraldika ir pasigamina savo šeimos herbą. Su pačiais mažiausiais ieškoma lobio, aplankomi visi dvaro pastatai, o interaktyvūs žaidimai padeda įtvirtinti žinias apie dvarą. Lauke vaikai išbando senuosius kaimo žaidimus. Ypatingo dėmesio sulaukia ir Gorskienės salonas, kuriame atkuriama to meto bendravimo ir etiketo istorija prie damų arbatos puodelio.
Biržuvėnų dvare nuolat atsiranda naujų edukacijų, renginių ir patirčių lankytojams. Iš kur semiatės idėjų ir įkvėpimo?
Idėjos apie naujas edukacijas, renginius ir patirtis Biržuvėnų dvare kyla iš nuolatinio noro istorinius faktus perteikti kuo įdomesne ir įvairesne forma. Stengiamės, kad kiekvienoje ekskursijoje lankytojai jaustųsi ne tik stebėtojais. Man svarbu, kad laikas dvaro aplinkoje būtų malonus ir naudingas – kad žmonės sužinotų, išmoktų kažką naujo, o gal net atrastų savyje naujų pomėgių ar gebėjimų.
Įkvėpimo semiamės iš paties dvaro istorijos, atskirų laikotarpių ir žmonių, kurie čia gyveno, bei veiklos, kuri čia vyko. Pavyzdžiui, iš kartono fabriko veiklos iki XX a. 4 deš. ar dvare rasto lobio istorijos. Taip pat sekame naujausias edukacijos tendencijas, tokias kaip interaktyvios, išmaniosios užduotys, ir stengiamės jas pritaikyti, kad turinys būtų šiuolaikiškas, tačiau išlaikytų autentiškumą. Kiekvienas renginys ar edukacija tampa bandymu perteikti istoriją per įvairius pojūčius – per meną, muziką, rankdarbius ar kulinariją, kad lankytojas galėtų ją patirti visais savo pojūčiais.
Biržuvėnuose atkuriamas XIX amžiaus dvaro gyvenimas – rengiami pokyliai, piknikai, net mistikos ir spiritizmo paskaitų vakarai. Kuris iš šių renginių jums pačiai atrodo įdomiausias?
Visi jie įdomūs savaip. Piknikai žavi tuo, kad lengvai ir tarsi natūraliai sukuria bendrumo jausmą – žmonės susiburia, dalijasi akimirkomis, o dvaro aplinka trumpam prisipildo gyvybės ir bendrystės.
Mistikos ir spiritizmo paskaitos vilioja paslaptingumu – jose prisiliečiama prie mažiau matomos post-mortem fotografijos, spiritualizmo judėjimo ir dvasių fotografijos istorijos. Šiose paskaitose susipina tikrovė ir nežinomybė.
Vis dėlto įspūdingiausias renginys buvo istorinių šokių Gorskių balius. Pokylis užbūrė atgijusia suknelių prabanga, istorinių šokių ritmu bei žvakių šviesos ir muzikos pripildyta erdve. „Salon du Futur“ viliojo ateities spėjimo magija, grafų degustacijos vakarienė nepaliko abejingų – pasipuošę istoriniais frakais ir sukniomis svečiai sukosi šokio žingsniu ir, atvykę kaip nepažįstami, išsiskirstė tarsi artimi draugai. Šis ypatingas balius pirmą kartą po 120 metų vėl prikėlė Biržuvėnų dvaro didybę ir senąją dvasią.
Į dvarą atvyksta labai skirtingi žmonės – turistai, ekskursijų grupės, o kartais čia vyksta ir asmeninės šventės. Ar tokiomis progomis žmonės labiau nori švęsti, ar vis dėlto susidomi ir dvaro istorija?
Vieni atvyksta švęsti ir pabūti šventinėje nuotaikoje, kiti nori pažinti istoriją. Abu tikslai yra svarbūs, tačiau labiausiai akcentuojame dvaro, kaip paveldo objekto, vertę. Net ir šventės metu stengiamės, kad lankytojai pajustų vietos istoriją, jos dvasią ir ryšį su praeitimi, kad ekskursijos ir degustacijos pramoga natūraliai susipintų su šventine nuotaika.
Biržuvėnų dvare rengiamos trijų rūšių valgių degustacijos – žemaitiškų kumetyno patiekalų, bajorų ir grafų. Kuri iš jų lankytojus nustebina labiausiai ir kuo tie skoniai skiriasi?
Kiekviena degustacija dvare, ar tai būtų žemaitiškų kumetyno patiekalų, bajorų ar grafų stalas, turi savo istorinį pasakojimą, kontekstą, kuris leidžia suprasti, kaip skirtingi socialiniai sluoksniai gyveno ir maitinosi. Didžiausią įspūdį dažnai palieka būtent tas kontrastas: kumetyno degustacijoje žmones nustebina žemaitiškas paprastumas ir retai sutinkami kaimo valgiai, o bajorų ar grafų degustacijose – rafinuotesni deriniai, patiekalų įvairovė bei nekasdieniai produktai. Tačiau svarbiausia, kad skoniai „atsiskleidžia“ per pasakojimą, kai svečiai sužino, kodėl vieni valgė būtent taip, o kiti galėjo sau leisti visai kitokius ingredientus. Degustacijose skirtumas slypi ne vien maiste, bet ir jo istorijoje, pristatomose etiketo taisyklėse bei bendroje dvaro kultūroje.
Biržuvėnų dvaras dažnai aplankomas ir piligrimų, keliaujančių Žemaitijos keliais. Ar jų apsilankymai kuo nors skiriasi nuo įprastų ekskursijų?
Biržuvėnų dvaras dažnai aplankomas piligrimų, keliaujančių Camino Lituano maršrutu. Kadangi dvaras yra šio kelio dalis, piligrimams ši vieta svarbi ne tik kaip lankytinas objektas, bet ir kaip oficiali stotelė – mat čia jie gali gauti savo kelionės paso antspaudą.
Jų apsilankymai šiek tiek skiriasi nuo įprastų ekskursijų: piligrimai dažniausiai keliauja su aiškiu tikslu, laikosi maršruto, nakvoja dvaro teritorijoje. Jie yra labai pagarbūs, atsakingi lankytojai, vertinantys ne tik dvaro istoriją, bet ir pačią kelionės patirtį. Įsimintiniausias piligrimas pasirodė dvare vasarą, dienos gale, su palapine artėjant didžiulei audrai ir įsirengė stovyklą senųjų medžių prieglobstyje. Tai buvo akimirka, atskleidusi tikrąją piligrimystės dvasią.
Biržuvėnų dvaras garsėja ir po grindimis rastu lobiu. Kokią reakciją dažniausiai matote lankytojų veiduose, kai jie pirmą kartą išgirsta šią istoriją?
Ši istorija beveik visada sukelia labai stiprią reakciją. Dažniausiai lankytojų veiduose pirmiausiai pamatau šoką, kadangi daugelis nesitiki, kad tokioje ramioje, autentiškoje vietoje slypi tikras lobio atradimo pasakojimas. Prasideda svarstymai kas jį paslėpė, kodėl, ir kiek dar tokių paslapčių gali slėpti dvaras. Iškart po to seka nuostaba, kuri kyla ne tik dėl paties porceliano radinio, bet ir dėl lobio, kaip reiškinio, paslaptingumo. Žmones intriguoja mintis, kad po žeme ilgus metus galėjo slėptis kažkas vertingo, ko niekas nežinojo. Ypač smagus momentas, kai ekskursijos dalyviai ima įsivaizduoti siužetus su piratų lobio skryniomis. (šypsosi)
Sakoma, kad kiekvienas dvaras turi savo aurą. Kokia, jūsų manymu, yra Biržuvėnų dvaro dvasia?
Biržuvėnų dvaro dvasia, mano manymu, yra subtiliai iškilminga ir kartu jauki. Dvare dera ramybė, istorijos alsavimas ir aplinką supanti gamta. Tai gera, harmoninga aura, kurią jaučia ir lankytojai. Ji tarsi švelniai kviečia sustoti, įsiklausyti, pajusti...
Ir pabaigai – jei galėtumėte vienai dienai nusikelti į XIX amžiaus Biržuvėnų dvarą – ką pirmiausia norėtumėte pamatyti ar patirti?
Pirmiausiai norėčiau pamatyti visą jo gyvą kasdienybę – nuo ponų iki tarnų. Įsivaizduoju nuolat verdantį gyvenimą: ruošiamą maistą oficinoje, ponių popietę salone rūmuose, pono medžioklę ir skalikus, užvaizdo ir akmistrinės tarnų darbus, kurie palaikė visą dvaro ritmą. Norėčiau apžiūrėti dvaro interjerą jo aukso amžiuje ir patirti Kalėdų, Velykų bei kitų švenčių šurmulį, kurį aprašo Magdalena Gorskytė –Komorovska savo atsiminimų knygoje „Sugrįžimas į Žemaitiją“.
Dėkojame už šiltą pokalbį.
Atsiliepimai