Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros didžiosios durys – unikalus kūrinys, kurį išanalizavę sužinome visą Žemaitijos istoriją. Durų reljefinė-skulptūrinė metalo kompozicija, skirta Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejui, J. E. Telšių vyskupo Jono Borutos iškilmingai buvo pašventinta 2009 m. birželio 13 d.
Kad neliktų vietos improvizacijoms
„Dažnai matau žmones stovinčius prie Katedros durų, diskutuojančius, besižvalgančius, bandančius šifruoti vaizdus ir, manau, ne visada teisingai tai darančius. Nežinau, ar žmonės teisingai viską supranta, o ir gidai kartais improvizuoja pasakodami“, – kalbėjo Katedros durų autorius prof. Romualdas Inčirauskas.
Tad, kad nekiltų jokių nesklandumų, nuo šiol viskas aiškiai, su nuotraukomis yra išdėstyta naujame leidinyje „Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros didžiosios durys“. Jo sudarytojai – du profesoriai, Katedros reljefinių durų autoriai: dailininkas Romualdas Inčirauskas ir architektas Algirdas Žebrauskas. Knygos dizaineris – Tomas Vaičaitis, redaktorė – Valdonė Pikiotienė.
Leidinys pradedamas prof. A. Žebrausko įžangine kalba, kurioje aprašoma meninio objekto priešistorė. Toliau – aiškiai išdėstyta Katedros durų schema, su kiekvienos plokštės aprašymu, simbolių paaiškinimais, asmenybių apibūdinimais.
Didžiosios Katedros durys
Reljefinių durų kompoziciją sudaro 8 plokštumos, kurios chronologine tvarka aprėpia keturis svarbiausius krikščioniškosios Žemaitijos etapus. Juos vainikuoja ant durų karnizo esanti Dievo avinėlio skulptūra.
Durų meninė kompozicija statiška, pabrėžianti krašto tradicijas, istorinės atminties tęstinumo svarbą. Bendras durų dydis 450 x 250 cm.
Naudotos medžiagos: varis, bronza, auksavimas. Reljefai atlikti galvanostegijos technika.
Pirmoji ir antroji plokštės
Arčiausiai žemės esančiose plokštėse iš istorinių ūkų išnyra Žemaitija, jos senieji gyvenimo reliktai ir didžiosios pergalės Durbės, Saulės ir Skuodo kautynėse, kurios nulėmė visos Lietuvos kelią. Iš abiejų pusių simetriškai vaizduojamos meškos – Žemaitijos simbolis. Vidurinė kompozicijų dalis užpildoma ikikrikščioniška archeologija – iečių, strėlių antgaliais ir amuletų fragmentais su simboline ornamentika. Centre užrašas „Curlandia“ primena žemaičių santykius su kuršiais.
Kairėje plokštėje – užrašas, kuris ankstyvojoje kartografijoje minimas kaip nepažįstama žemė – „Terra Sarmatia“. Kairiosios meškos letenų glėbyje vaizduojami lošimo kauliukai primena, kad pagonybės laikais prieš lemtingus žygius būdavo metami burtai, kurie nulemdavo valdovo apsisprendimą dėl atsakingo veiksmo.
Dešiniosios plokštės kompozicijos kampe – Mindaugo karūna ir svarstyklės – užuomina, bylojanti apie jo karūnavimo įtaką Žemaitijos lemčiai. Dešinėje plokštėje meška laiko pirmąjį tarptautinį Žemaitijos pavadinimą – „Samogitia“. Kompozicijos centre esantis ąžuolas – pagoniško tikėjimo ženklas.
Trečioji plokštė
Šioje kompozicijoje menine simbolių kalba vaizduojama Žemaitijos krikšto pradžia, vadinama „Vytautiniu“ krikštu, prasidėjusiu 1413 metais.
Kompozicijos centre – LDK didžiojo kunigaikščio Vytauto, kurio krikščioniškasis vardas Aleksandras, ir Lenkijos karaliaus Jogailos, pakrikštyto Vladislavu, portretai. Fone – keleto iš pirmųjų dešimties vadinamų „Vytautinių“ bažnyčių fragmentai: Raseinių, Ariogalos, Viduklės ir t. t. Aktyvioji fono dalis užpildyta žmonių figūromis, kurios simbolizuoja dramatišką to meto istorinio virsmo būseną.
Ketvirtoji plokštė
Ketvirtojoje plokštėje – Žemaitijos krikšto, užbaigusio Lietuvos kristianizacijos procesą, meniniai akcentai, tarp kurių prasmingai įrėmintas „Žemaičių skundo“ fragmentas.
„Žemaičių skundas“ tarytum dvasinė tvirtovė priešpastatomas agresyviai Ordino galybei.
Kompozicijos viršuje – reljefas pagal XIV amžiaus Konstancos miesto, kuriame vyko Visuotinis Bažnyčios susirinkimas, graviūrą. Plokštės kairiajame kampe vaizduojami Bažnyčios hierarchų figūrų siluetai. Apatinėje kompozicijos dalyje vienodų žmonių grupių figūrų ritmas liudija skubotą „Vytautinio“ krikšto procesą, kai žmonės buvo krikštijami būriais, duodant visam būriui vieną krikšto vardą (Jonai, Petrai ir t. t.).
Penktoji plokštė
Ši plokštė byloja apie Medininkų vyskupystės įsteigimo Žemaitijoje įsaką, kurio vykdyti 1417 m. rugpjūtį atvyksta Konstancos Visuotinio Bažnyčios susirinkimo įgalioti legatai – Vilniaus vyskupas Petras ir Lvovo arkivyskupas Jonas. Jų figūros komponuojamos kairiajame plokštės kampe.
Centrinėje kompozicijos dalyje vaizduojamos ryškiausios vyskupystės asmenybės. Dominuoja vyskupo Motiejaus Valančiaus portretas. Jo mantijoje išrašytas blaivybės puoselėtojo ir žemaičių švietėjo „gromatos“ fragmentas.
Dešinėje pusėje įžvelgiama Kūrėjo ranka, laikanti kryžių, ant kurio sukomponuotos Žemaičių Kalvarijos stočių kančios koplytėlės. Jas vyskupas Jurgis Tiškevičius, Žemaičių kalvarijų įkūrėjas, žingsniais išmatavęs Kristaus kančios kelią Jeruzalėje, „perkėlė“ į Žemaičių Kalvariją.
Dešinėje kompozicijos pusėje galima įžvelgti telšiškiams gerai pažįstamą simbolį – „Amžinojo žydo“ portretą, primenantį vyskupo Tiškevičiaus kelionės į Jeruzalę prasmę. Kompozicijos apačioje – istoriko, tuometinių įvykių metraštininko Simono Daukanto portretas. Viršuje žvilgsnis užkliūva už Medininkų katedros ir šalia esančio vyskupystės herbo, fone galima įžiūrėti ir kitus dramatiškus istorinių Žemaitijos kovų už tikėjimą ženklus – Kražiai, Kęstaičiai…
Šeštoji plokštė
Kompozicija pratęsia Medininkų vyskupystės istoriją. Čia ryškiausia centrinė figūra – Žemaičių vyskupas švietėjas Merkelis Giedraitis, inicijavęs Kražių kolegijos įkūrimą. Simbolių kalba arkoje komponuojama: Kristaus monograma, vyksmas kolegijoje, įrašai su žymių asmenybių pavardėmis – Chotkevičius, Nezabitauskas, Poška, Kojelavičius, Sarbievijus…
Kitas reikšmingas Medininkų vyskupystės ženklas – Šiluva – Marijos apsireiškimo vieta. Meniniai simboliai: Marijos monograma, votai, surasta skrynia, kurioje, manoma, rasti dokumentai, byloja apie toje vietoje buvusią katalikų bažnyčią. Kūrėjo ranka, rodanti į Marijos apsireiškimo vietą Šiluvoje, su tekstu: „Čia per amžius garbinamas Dievo Sūnus.“
Apatinėje kompozicijos dalyje – Mikalojaus Daukšos „Postilių“ teksto fragmentas, primenantis pirmą gimtąja kalba išleistą knygą.
Septintoji plokštė
Žemaičių istorija tęsiama: vyskupijos centrui 1926 m. persikėlus į Telšius, pirmuoju Telšių vyskupu paskiriamas Justinas Staugaitis, Nepriklausomybės Akto signataras. Jis plokštės centrinėje kompozicijoje išskiriamas ovaliniame reljefe šalia dabartinės Telšių katedros. Kompozicijos viršuje Kūrėjo piršto kryptis patvirtina šį faktą. Vyskupo Vincento Borisevičiaus portreto fone išnyrantis kryžiaus siluetas byloja apie kankinio likimą. Tai patvirtinama tekstu iš paskutiniojo ganytojo laiško.
Kompozicijos apačioje klierikų figūrų ritmas simbolizuoja kunigų seminarijos atkūrimą 1989 m. vyskupo Antano Vaičiaus iniciatyva. Tai įprasmina centre esantis vyskupo herbas su užrašu „Soli Deo“.
Aštuntoji plokštė
Plokštė sujungia visą Žemaitijos krikšto istoriją. Viršuje simbolių kalba perteikiami daugelio iš vienuolikos Telšių vyskupystės dekanatų pavadinimai, herbai, bažnyčių fragmentai.
Centrinėje plokštės dalyje visi durų kompozicijos siužete dalyvaujantys personažai tarsi sukviečiami prie bendro stalo ir liudija tekstu iš Apaštalų darbų pagrindinę Žemaitijos krikšto misiją: „…paskyriau Tave, kad būtum šviesa pagonims, kad gelbėtum anuos ligi pat žemės pakraščių…“ „Žemės pakraščiai“ šiuo atveju yra Žemaitija, kuri buvo paskutinė tauta, pakrikštyta tuometinėje Europoje.
Skulptūrinis akcentas – Dievo avinėlis
Viršutinėje apoteozinėje durų kompozicijos dalyje, ant karnizo, atsiranda reikšmingiausias simbolis: skulptūrinis akcentas – Dievo avinėlis, nešantis paauksuotą kryžių. Tai biblinis Kristaus aukos ir prisikėlimo simbolis, vainikuojantis visą kūrinio kompoziciją. Po avinėlio skulptūra – data romėniškais skaitmenimis MCMXXVI (1926 m.) – tai vyskupystės perkėlimo į Telšius data.
Visą durų plokščių kompoziciją simboliškai sutvirtina vertikalių ir horizontalių juostų ritmas, ten įrašyta tikėjimo išpažinimo malda: „Tėve mūsų…“
(Straipsnis Aurelijos Servienės, Nuotraukos autorius P. Balčiūnas)
.jpg)
Atsiliepimai