Varniuose istoriją galima ne tik perskaityti. Ją galima išgirsti varpų gaudesyje, pamatyti senųjų bažnyčių bokštuose, pajusti vaikštant gatvėmis, kuriomis kadaise žingsniavo Motiejus Valančius ir kiti Žemaičių vyskupai, kunigų seminarijos auklėtiniai bei asmenybės, formavusios Lietuvos istoriją.
Šiandien Varnius iš naujo atranda vis daugiau keliautojų. Vieni čia atvyksta dėl istorijos, kiti – dėl gamtos, treti – vedini smalsumo. Tačiau dažnas išvyksta su jausmu, kad šis nedidelis Žemaitijos miestelis slepia kur kas daugiau, nei galima tikėtis iš pirmo žvilgsnio.
Viena iš vietų, kur prasideda pažintis su Varnių istorija, yra buvusi Žemaičių vyskupijos katedra – dabartinė Varnių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia. Jos duris lankytojams dažnai atveria pats klebonas, kanauninkas Andriejus Sabaliauskas. Jis ne tik pasakoja apie bažnyčios istoriją, bet ir kviečia pažvelgti į Varnius kaip į vieną svarbiausių Žemaitijos dvasinių ir kultūrinių centrų.
Klebonas Varnius pažįsta ne tik kaip parapijos ganytojas – jis yra poetas ir kultūros puoselėtojas, lankytojams pristatantis bažnyčios bei Varnių praeitį. Viename savo eilėraščių apie Varnius jis rašo:
„Šitam mieste užaugo Lietuva,
Tos gatvės mena žingsnių aidą...“
Apie gyvenimą Varniuose, turistų atradimus, bažnyčios paslaptis ir vietas, kurias verta pamatyti kiekvienam, kalbamės su Varnių parapijos klebonu, kanauninku Andriejumi Sabaliausku.
Kanauninke Andriejau, jau kelerius metus savo kasdienybę kuriate Varniuose. Kas Jus labiausiai sužavėjo, atvykus čia?
Jau ketverius metus gyvenu ir tarnauju Varnių krašte. Tai ypatinga vieta, kurioje slypi gilios Žemaitijos istorijos, kultūros, raštijos ir krikščioniškųjų šaknų ištakos. Būtent čia formavosi svarbūs mūsų dvasinio ir kultūrinio paveldo klodai, kurie iki šiol įkvepia ir praturtina.
Visa tai man paliko didžiulį įspūdį. Džiaugiuosi ir dėkoju Dievui už galimybę gyventi šioje istoriškai ir dvasiškai turtingoje žemėje. Man didelė garbė bent maža dalimi prisidėti prie to, kas yra brangu ir reikšminga ne tik Varniams, bet ir visai Žemaitijai bei Lietuvai.
Dažnai sakoma, kad Varniai yra viena svarbiausių istorinių vietų Žemaitijoje. Kodėl, Jūsų nuomone, šis miestelis reikšmingas ir visos Lietuvos istorijai? Kuo jis išsiskiria iš kitų Žemaitijos ar Lietuvos vietų?
Visų pirma, Varniai yra vienas seniausių Lietuvos, o kartu ir Žemaitijos miestų, turintis itin gilias istorines šaknis. Tačiau svarbiausia jo reikšmė slypi ne vien amžiuje – būtent čia prasideda krikščioniškosios Žemaitijos istorijos ašis.
Po Žemaitijos krikšto 1413 metais, jau 1414-aisiais šioje vietoje buvo pastatyta pirmoji parapijinė bažnyčia – dabartinės Šv. Aleksandro bažnyčios pirmtakė. Netrukus čia įkurta ir Žemaičių vyskupija, kurios teritorija apėmė ne tik dabartinę Žemaitiją, bet driekėsi ir į Aukštaitiją bei siekė dabartinės Latvijos pasienį.
Varniai turėjo didžiulę reikšmę ne tik Žemaitijai, bet ir visai Lietuvai – čia formavosi mūsų kultūros, raštijos ir tautinės tapatybės pagrindai. Dažnai sakoma, kad būtent Varniuose vyskupas Motiejus Valančius brandino idėjas, vėliau tapusias tautinio atgimimo pagrindu. Ne veltui XIX amžius vadinamas Valančiaus epocha – jos ištakos glūdi būtent čia.
Iš Varnių kilo ir lietuviško pasipriešinimo carinei priespaudai dvasia. Su šia vieta glaudžiai siejamas knygnešių judėjimas, o pats Motiejus Valančius laikomas pirmuoju, kuris sistemingai skatino lietuviško rašto mokymą. Savo mažoje mokslinyčioje, įrengtoje varpinės kambarėlyje, jis slapta mokė vaikus lietuviško rašto ir rodė pavyzdį, kaip saugoti gimtąją kalbą.
Nors Varniai niekada netapo didmiesčiu, jie savo architektūra ir dvasine kultūra prilygo vakarietiškam Europos miestui. Katedra, Šv. Aleksandro bažnyčia, Kunigų seminarijos rūmai, kanauninkų konsistorijos pastatai ir kiti objektai suformavo savitą miesto veidą. Ir šiandien atvykęs į Varnius gali pajusti vakarietiškos kultūros dvasią – su turtinga istorija, architektūra ir gyvu dvasiniu paveldu.
Istoriškai Varnių parapija buvo viena didžiausių Žemaitijoje ir teritoriniu požiūriu tokia išliko iki šiol, nors gyventojų skaičius per pastaruosius dešimtmečius gerokai sumažėjo. Ir šiandien oficialiai yra dvi parapijos – Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bei Šv. Aleksandro. XIX amžiaus pabaigoje, uždarius Žemaičių katedrą ir vyskupą Motiejų Valančių iškėlus į Kauną, buvusi katedra tapo parapijine Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia, o greta išliko ir senoji Šv. Aleksandro parapija. Tačiau šiandien jų nebeskirstome – gyvename kaip viena parapijos bendruomenė.
Nors pačiuose Varniuose šiandien gyvena apie 800 žmonių, o visoje parapijoje – maždaug pusantro tūkstančio, miestas išlieka gyvas ir visavertis. Čia veikia gimnazija, ligoninė su koplyčia, kultūros centras, profesinio mokymo centras, muziejus, seniūnija, parduotuvės, kredito unija, paštas. Ir turime tai, kuo labiausiai dabar džiaugiamės – ypač svarbų, aktyviai dirbantį turizmo informacijos centro padalinį, kuris puikiai atlieka savo misiją bei padeda vis daugiau žmonių atrasti Varnių istoriją ir paveldą.
Todėl, nepaisant mažėjančio gyventojų skaičiaus, Varniai išlieka gyvas miestas, saugantis savo istorinę atmintį ir tęsiantis šimtmečius puoselėtas tradicijas.
Dažnai palydite lankytojus po buvusią Žemaičių vyskupijos katedrą ir pasakojate jos istoriją. Kas šioje šventovėje žmones sužavi labiausiai? Kokios jų reakcijos Jus patį labiausiai pradžiugina?
Labiausiai žmones sužavi autentiškumas, kuris čia išlikęs iki mūsų dienų. Šiais, 2026 metais, buvusi Žemaičių vyskupijos katedra mini 335-ąsias savo gyvavimo metines. Tai viena seniausių tokio tipo šventovių Lietuvoje, išlikusi beveik nepakitusi – neperstatyta, neperformuota ir išsaugojusi savo pirminį veidą.
Net grindys, sudėtos 1771 metais, tebėra tos pačios. Jomis vaikščiojo Žemaičių vyskupai Giedraičiai, Pacai, vyskupas Motiejus Valančius, Simonas Daukantas, Laurynas Ivinskis, Antanas Baranauskas, Antanas Strazdas ir daugelis kitų mūsų tautos šviesuolių. Tie patys yra ir XVIII amžiaus pabaigos suolai, autentiškos kanauninkų ložės, visi dvylika altorių. Nuo 1821 metų tebeskamba garsaus vargonų meistro Vaičionio sukurti vargonai.
Ši šventovė mena ir daugybę svarbių mūsų istorijos įvykių. Čia kunigu buvo įšventintas Jurgis Ambraziejus Pabrėža. Varniuose gyveno ir Žemaitė – ji lankėsi šioje katedroje, čia Pirmosios Komunijos sakramentą priėmė jos vaikai. Visa tai liudija ne muziejinę praeitį, bet gyvą istoriją, kuri iki šiol tarnauja žmonių maldai, Dievo garbinimui ir piligrimų bei turistų pažinimui.
Būtent tas autentiškumo jausmas žmones labiausiai ir paliečia. Jie supranta, kad čia istorija nėra tik perskaitoma knygose – ją galima tiesiogine prasme pajausti vaikštant tais pačiais takais, kuriais prieš šimtmečius ėjo Lietuvos dvasiniai ir kultūriniai autoritetai.
Didžiausias džiaugsmas man būna tada, kai žmonės išvyksta supratę, jog Varniai nėra tik gražus istorinis miestelis. Jie išvyksta suvokę, kad čia buvo kuriama Lietuvos dvasinė, kultūrinė ir tautinė istorija, kurios vaisiais gyvename iki šiol.
Bažnyčios rūsyje ilsisi Žemaičių vyskupai, čia išlikęs Motiejaus Valančiaus laikų vyskupo sostas, saugoma daugybė meno vertybių. Kas Jums didžiausias turtas šioje šventovėje?
Man svarbiausia, kad čia iki šiol yra išlikęs autentiškasis didysis altorius nuo pat katedros pastatymo. Jame saugomas Švenčiausiasis Sakramentas. Tai ir yra didžiausias šios šventovės turtas.
Visada sakau lankytojams, kad mūsų buvusi katedra ir Šv. Aleksandro bažnyčia nėra muziejai, nėra parodų salės ar meno vertybių saugyklos. Pirmiausia tai yra Dievo namai. Čia vyksta gyvenimas – žmonės ateina melstis, garbinti Dievo, priimti sakramentų, pakrikštyti savo vaikus, susituokti, o gyvenimo pabaigoje būti palydėti į amžinybę. Visa kita, kas čia išlikę, yra pagalba žmogui pažinti Dievą, suvokti grožį ir branginti tai, ką sukūrė ankstesnės kartos.
Žinoma, buvusioje katedroje saugoma daugybė nepaprastų vertybių. Turime stebuklinguoju laikomą Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslą, kuris, kaip pasakoja tradicija, Vytauto Didžiojo buvo padovanotas Žemaičių vyskupui ir atkeliavo iš Trakų. Šis paveikslas yra vienintelis mūsų buvusioje katedroje, papuoštas XVIII amžiaus auksakalio Štapaderio sukurtu aukso ir sidabro apkaustu.
Didelę istorinę vertę buvusioje katedroje turi ir išlikusios bažnytinės vėliavos, relikvijos bei liturginiai reikmenys. Ypač brangi vyskupo Aleksandro Paco taurė. Ši taurė skaičiuoja savo amžių kartu su buvusia katedra. Įsivaizduokite – Šv. Mišių taurė, kuri greitai priartės prie 400 metų amžiaus, yra gyva, nepadėta už stiklo ir karts nuo karto vis dar naudojama pagal paskirtį – Mišių aukai.
Daugybė nuostabių dalykų yra šioje buvusioje katedroje, ir visa tai daro įspūdį. Visa tai artina mus prie istorijos, padaro ją gyvą, neuždarytą už stiklo. Tai padeda žmonėms dabartyje pažinti, kaip anuomet žmonės kūrė gyvenimą, kaip jie matė tikėjimą ir kaip viską darė, kad tikėjimas būtų gyvas ir tada, ir šiandien.
Ką patartumėte būtinai pamatyti ir patirti žmogui, pirmą kartą atvykusiam į Varnius? Kuo Varniai, Jūsų akimis, gali nustebinti svečius?
Žinoma, pirmiausia reikėtų aplankyti Varnių buvusią katedrą, Šv. Aleksandro bažnyčią ir lurdą, kuris yra vienas seniausių Lietuvoje. Taip pat – Žemaičių vyskupystės muziejų bei buvusią kunigų seminariją.
Tačiau labai linkiu žmonėms ne tik pamatyti, bet ir pajausti Varnius per varpų skambesį. Šiuo požiūriu esame unikalūs – Lietuvoje turbūt vieninteliai turime tokį gyvą varpų paveldą. Čia skamba du seniausi garsiosios Varnių liejyklos varpai, kurie iki šiol naudojami liturgijoje. Muziejuje saugomi dar keli – iš viso keturi istoriniai varpai.
O visai neseniai prie Šv. Aleksandro bažnyčios buvo įkeltas ir pats naujausias – kol kas vienintelis tokios garsios Insbruko liejyklos varpas Lietuvoje, skambantis parapijos bažnyčioje. Jį galima ne tik pamatyti, bet ir išgirsti.
O kokios Varnių vietos ar kampeliai Jums pačiam yra ypatingi?
Kur beeičiau ir kur besižvalgyčiau, Varnių miestas yra pilnas istorijos alsavimo, didžių žmonių pėdsakų ir tikėjimo jėgos. Tai, žinoma, suteikia ypatingą impulsą.
Mane labiausiai džiugina galimybė, kaip žmogui, atėjusiam iš kaimo, vienkiemio, gyventi tokioje unikalioje vietoje – senojoje Varnių katedros klebonijoje, pastatytoje 1890 metais. Tai ypatinga vieta dar ir todėl, kad ji yra tarsi Varnelės upės vingio salelėje. Iš tiesų gyvenu saloje – kaip ir pati katedra, kurią iš abiejų pusių supa Varnelė.
Tai priimu kaip ypatingą dovaną ir kiekvieną dieną už tai dėkoju Dievui. Gyvenimas ant Varnelės upės kranto man atrodo nuostabus – tai, mano manymu, pati gražiausia vieta Varnių žemėje.
Man smagu ir dėl to, kad čia jaučiuosi tarsi vienkiemyje – aplink nėra tiesioginių kaimynų, tik katedra ir upės ramybė.
Esame girdėję, kad be sielovados turite ir kitokių širdžiai ir dvasiai mielų užsiėmimų. Gal galite tuputį papasakoti ir apie juos?
Truputį turiu ir įsipareigojimų visos Telšių vyskupijos mastu – esu Telšių vyskupijos Marijos legiono generalinis dvasios vadas. Taip pat esu atsakingas kaip gyvųjų rožinio bendruomenės dvasios vadas, Žemaičių bajorų draugijos kapelionas, Žemaičių regiono sutuoktinių ir tarptautinių šeimų judėjimo dvasinis palydėtojas.
Kartais tenka ir kitokių širdžiai mielų užsiėmimų – parašyti vieną kitą eilėraštį, sudalyvauti skaitovų ar poetų sambūriuose, poezijos pavakarojimuose, taip pat prisidėti prie įvairių leidinių.
Tačiau pagrindinis darbas lieka klebonystė – kasdienybės ritmas ir labai didelis ūkis. Varnių parapijoje yra dvi bažnyčios su atskirais pastatais ir ūkiu, tad iš viso tenka rūpintis, taip sakant, keturiolikos stogų gyvavimu. Tai reiškia – keturiolika statinių, pradedant buvusia katedra ir baigiant ūkiniais pastatais, kad viskas būtų prižiūrėta, kad stogai nepraleistų lietaus, kad pastatai funkcionuotų ir gyvuotų.
Darbo tikrai netrūksta – nuolat vyksta įvairūs remonto ir priežiūros darbai. Visa tai darome kartu su parapijos žmonėmis, nes vienas klebonas visko padaryti negali. Tačiau klebono akis turi viską matyti, stebėti, vertinti ir ieškoti sprendimų, kad visa parapija gyvuotų ir judėtų į priekį.
O jei nuo kasdienių pareigų pereitume prie kūrybos – ar yra eilutė ar posmas, kuris Jums geriausiai apibūdintų šiandieninius Varnius?
Esu rašęs tokį eilėraštį, kai tik buvau perkeltas į Varnių parapiją. Tada man užsifiksavo tokia nuotaika, kad ši žemė yra labai svarbi šiandien. Tame eilėraštyje esu įprasminęs mintį apie „vagos varymą“ – kai žmogus atsiduria tam tikroje vietoje ne vien savo sprendimu, bet per aplinkybes, per Bažnyčios sprendimą, o galiausiai per Dievo valią.
Galbūt geriausiai tą nuotaiką ir šiandieną apibūdina pats eilėraštis. Jame ir sudėta ta Varnių dvasia, kurią jaučiau atvykęs ir kuri, manau, išlieka aktuali iki šiol:
„Varniuose“
Didinga praeitis, šlovingų įvykių aidai,
ir asmenybės kilnios, brendusios šioj žemėj.
Ir tu, žmogau, kažkaip čia pakliuvai –
tau lemta štai varyt toliau praartą vagą…
Abi šventovės, bokštai ir varpai
čia liudija – gyvybės būta.
Šlovinga praeitis praėjo jau seniai,
o dabartis augina savo grūdą…
Šitam mieste užaugo Lietuva –
tos gatvės mena žingsnių aidą,
kurie atėjo ir įmynė pėdas čia,
o jų gyvenimai į greitkelius išaugo.
Čia Varniai – žemė, dosnų derlių išauginus,
ir šiandien duoda syvų ateitį brandinti.
Šio krašto dabartis – kaip širdis krūtinėj –
vis plaka su viltim dar nenumirti…
Ir pabaigai, klebone Andriejau, ko palinkėtumėte žmogui, kuris planuoja atvykti į Varnius?
Perfrazuočiau garsųjį Maironį ir palinkėčiau: jei pro Varnius kada bekeliausi, neužmiršk sustabdyti arklių, pamatyti miestą gražiausią – ir tegul būna jie Varniai vardu.
Dėkoju už malonų pokalbį ir linkime sėkmės
