APIE VĖLINES

„Šviesėja liūdesys – gilėja ilgesys. Ne šio pasaulio... (A.Puišytė)

Paskutinis šio sezono sekmadienis, kai Žemaičių kaimo muziejus dar laiko atviras trobų duris ir kviečia lankytojus susipažinti su senąja žemaičių buitimi. Stojus lapkričiui, užversime trobas, iki pavasario užkabinsime spynas, o žiemą kviesime rinktis laiką mokymuisi bei edukacijoms ir, be abejo, Didžiosioms metų šventėms! Tačiau apie tai šiek tiek vėliau.

O šį sekmadienį, artėjant Vėlinėms, nuo 13 iki 15 valandos, kviečiame susikaupimui ir rimčiai, pokalbiams, poezijai, teminėms dainoms ir jaukiam pasibuvimui liejant žvakes. Popietę ves ir su lankytojais bendraus edukatorė Diana Bukavickytė Bomblauskienė

 Rudeniniame gamtos virsme, keletą savaičių, mūsų protėviai švęsdavo Ilges ir Vėlines. Šie pavadinimai atspindi skirtingus žmogaus gyvumo lygius ir atitinkamai juose slypintį šventės sakralumo lygį. Tai būdavo laikas, kai su visu į namus pareidavo, kai ant žiemos įsikurdavo.

Sekmadienis – puikus laikas susitikti, pabūti kartu su mumis Žemaičių kaimo muziejuje. Muziejuje, kuris gyvena senuoju protėvių Rėdos ratu. Muziejuje, kuris būtent dabar pereina iš bujojusios vasaros sezono į tamsųjį, žiemos, sezoną. Mes jau dabar ilgimės buvusio Jūsų šurmulio ir gyvybės kaime, dėkojame už dėmesį ir lankymą žaliuojančioje vasaroje, kai tiek daug visko ir taip norisi visur pabūti ir suspėti.

Ačiū, kad skyrėte laiko tradicijoms, patyrimams, praeitį suvokėte kaip tiltą į ateitį. Dar norime pabūt kartu. Kartu išdainuoti sielos ilgesį, pajausti jūsų artumą, gerumą, palydėt ilgėtis šviesos, palinkėt šviesėt, labėt, gerėt.

 Renginys apie ryškius žemaičių tapatybės ženklus – projekto „Žemaitiu gīvastis“ baigiamoji dalis.