Andrius Dacius – Telšių miesto gidas, kurį pažįsta kone visi. Žilstelėjęs, ilgesniais plaukais, apie miestą pasakojantis su žemaitišku humoru, tokia natūralia energija, kad net jei neprisimeni nei jo vardo, nei pavardės, užtenka vienos minutės, kad suprastum – šis žmogus yra išskirtinis. Tačiau Andrius nėra tik gidas. Jis ir Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas, senovinių svarstyklių kolekcionierius bei tikras dvarų gelbėtojas, kuris savo iniciatyva ir pastangomis išsaugojo ne vieną unikalų Telšių krašto istorijos kampelį. Pokalbis su juo – tarsi pasivaikščiojimas po Telšių istoriją, kur gyvenimas, humoras ir meilė miestui susilieja į vieną pasakojimą.
Esate gimęs ir augęs Telšiuose. Papasakokite, kaip prabėgo Jūsų vaikystė, mokykliniai metai?
Gimiau 1958 metais, per obelų žydėjimą. Vaikystė buvo graži. Turėjau gerus tėvus, gerus brolius, buvau pats mažiausias šeimoje. Vienas brolis gyvena Vilniuje, kitas – Kaune, o aš pasilikau tėvų troboje Naujamiesčio rajone. Tame Naujamiestyje gavau pirmąsias istorijos pamokas. Aplink buvo senoviniai dvaro prūdai, o tėvukas, statydamas namą, rado didelę raudoną plytą. Vėliau prisiminiau tą akimirką, kai pirmą kartą palietęs plytą pajutau, kad istorija gali būti tikrai įdomi.
Turėjau babūnelę, kuri buvo gimusi 1886 metais – žmogų, kuris išgyveno žiaurius baudžiavos laikus. Iš jos turbūt labiausiai „užkibo“ žemaičių kalba ir gyvenimiška išmintis. Tėvai buvo tikintys, o aš buvau vienas iš dviejų berniukų klasėje, kurie nestojome į pionierius. Net mano dėdė, mokyklos direktorius, stebėjosi: kaip penktokas gali tokį sprendimą priimti?
Ką veikėte, kuom dirbote iki tampant gidu?
Po aštuntos klasės išėjau mokytis į Taikomosios dailės technikumą. Atvirai pasakius, medžio darbai nebuvo mano stiprioji pusė – kurse buvau vienas silpnesnių. Tačiau diplominį darbą dariau senovinį stalą ir dvi senovines kėdes. Jas reikėjo pagaminti visiškai naujas, bet taip, kad atrodytų senovinio stiliaus. Matyt, jau tada traukė senovė ir senieji daiktai.
Baigęs technikumą gavau paskyrimą į Vilniaus techninės estetikos medžio dirbtuves. Iš ten išėjau tarnauti į armiją – tarnavau Latvijoje. Grįžau į Vilnių, ten gyvenau dar trejus metus. Po to grįžau į Telšius, ir penkiolika metų dirbau dirbtuvėse „Praktika“, kurios buvo prie Dailės technikumo. Ten gamindavome įvairius maketus, dirbdavome su medžiu, restauruodavome baldus.
Kada ir kaip supratote, kad gidavimas Jums artimas?
Turbūt apie 50-uosius gyvenimo metus. Jau daugelį metų priklausau Žemaičių kultūros draugijai, ir dažnai būdavo svečių, prašančių parodyti miestą. Pradėjau vaikščioti po Telšius su nedidelėmis grupėmis. Miestas vis gražėjo, atsirado daug meno kūrinių, o aš čia gimęs ir augęs, tad apie Telšių istoriją pasakoti man nėra sunku.
Nenorėčiau būti lydinčiu gidu autobuse – tai be galo sunkus ir varginantis darbas. Bet po miestą vaikščioti ir lydėti turistus man lengva ir teikia džiaugsmą. Baigiau gido kursus, gavau pažymėjimą, todėl dabar jaučiuosi drąsiau. Gidavimas turi būti ne tik darbas už pinigus – turi jį jausti, mylėti.
Kokia buvo įsimintiniausia ekskursija ar smagiausia situacija?
Vienas pagyvenęs amerikietis, kurio šaknys Telšiuose, atvažiavo pas gimines ir užsisakė ekskursiją. Per pasivaikščiojimą nuo Amfiteatro iki antroje pusėje ežero esančių daugiabučių, žvelgdamas į juos, su amerikietišku humoru ištarė: „Kaip jūs, žemaičiai, įdomiai statote dangoraižius – gulsčiom.“ Tą akimirką visi juokėsi, o man buvo smagu matyti, kaip jis stebisi mūsų miesto architektūra.
Iš tiesų tokių smagių ekskursijų būta labai daug. Kartais turistai grįžta po kelis kartus, klausinėja naujų dalykų, domisi detalėmis, kurių net Telšiuose gyvenantys žmonės nežino. Būna, kad atvažiuoja giminės, bendradarbiai, ar buvę telšiškiai, ir prasideda tokia draugiška pasakojimų „mainų“ atmosfera. Smagiausia, kai ekskursijos pabaigoje matau, kad žmonės išeina patenkinti, su gera nuotaika, o vėliau dar ir pasako kitiems apie mūsų miestą, ragina atvykti.
Visuose darbuose pasitaiko vienokių ar kitokių iššūkių. Andriau, o su kokiais iššūkiais susiduriate Jūs?
Didelėse grupėse dažnai pasitaiko tas vienas žmogus, kuris nori „parodyti, kad viską žino“. Dar prieš man pradedant kalbėti, jis užšoka ir pradeda pasakoti savo versiją. Tokiose situacijose reikia daug kantrybės ir humoro – negali žmogaus auklėti ar pykti. Geriau tiesiog šypsotis, kartais patylėti, leisti jam pasisakyti ir tęsti ekskursiją savo ritmu.
Pasitaiko ir labai juokingų istorijų. Pavyzdžiui, vienąkart suvalkiečių grupė, sužinojusi, kad prie turizmo centro tualetas mokamas, tiesiog atsisakė į jį eiti – 18 moteriškių „užprotestavo“, ir nė viena nenuėjo. Paskui miesto taryba priėmė sprendimą, ir nuo to laiko tualetas nemokamas. Tai – vienas iš pavyzdžių, kai gidavimas tampa ne tik pasakojimu apie istoriją, bet ir gyvenimo stebėjimu, kai pamatai, kaip žmonės reaguoja į netikėtas situacijas.
Ar galite suskaičiuoti, kiek ekskursijų jau esate vedęs?
Šmotą… Tikrai neskaičiuoju. Gal truputį gaila, kad senatvėje, sėdint prie pečiaus, negalėsiu pasigirti anūkėms, kad vienais metais turėjau tiek ekskursijų, kitais metais – tiek. Vasarą darbas labai intensyvus – per dieną dažnai būna dvi ar net trys ekskursijos. Labiausiai išskirčiau Mokytojų dieną. Vienais metais tą dieną turėjau net penkias ekskursijas. Bet dabar, savo metuose, nebenorėčiau taip intensyviai. Iš tiesų yra tik vienos dienos per metus, kai neturėjau ekskursijų – tai lapkričio 1 ir 2 dienos. Pamenu, esu vedęs ekskursiją ir sausio 1 dieną. Tąkart supratau, kad žmonėms reikia ne tiek pamatyti Telšius, kiek galimybės atsisėsti kavinukėje ir ramiai pasišnekučiuoti.
Kartais ekskursijos dalyviai būna apsirengę ne pagal sezoną, o juk ekskursija trunka apie dvi valandas. Todėl neretai reikia atsižvelgti į situaciją ir „gelbėti“ žmones. Ir yra tokių, kuriems visai nesiprastėję pasėdėti kavinėje – tai reiškia, kad jiems patinka užeiti: kažkam reikia į tualetą, kažkam prisėsti. Tuomet ekskursija gaunasi labai natūrali, neperspausta, maloni tiek gidui, tiek turistams.
Jūs daug metų domitės dvarais. Papasakokite, kaip kilo idėja „prikelti“ Džiuginėnų dvarą ir ar yra kitų objektų Telšių regione, kuriems norėtumėte suteikti naują gyvenimą?
Pirmasis dvarelis, prie kurio prisidėjau, buvo Brėvikiai. Čia lankėsi broliai Narutavičiai – Gabrielius Narutavičius, pirmasis Lenkijos prezidentas, ir Stanislovas Narutavičius, vienas iš Nepriklausomybės akto signatarų. Kai sužinojau, kad iš dvaro į Vokietiją išvažiuoja pagyvenusi moteriškė, radusi savo seserį, kilo noras „perimti globą“ į savo rankas ir išsaugoti vietą. Brėvikiuose kartu su Žemaičių kultūros draugija jau daugiau nei 20 metų organizuojame Vasario 16-osios minėjimą.
Pavirvyčio dvare jau buvo rimtesnių problemų: po dvarą lakstė šunys, jaunimas darė visokias „zbitkas“. Susisiekiau su šeimininku, papasakojau situaciją, ir ne vien aš, bet dar keli žmonės, prijaučiantys dvarams, keletą metų jį prižiūrėjome. Būta tokių momentų, kai karstėmės ant stogų, laikydamiesi už vinies, kad tik užlopyti skylę, nes dvaras buvo pasmerktas nugriūti. Labai gaila, kad pernai sulaukęs 94 metų mirė dvaro šeimininkas, bet liko žmona ir sūnus, kurie dabar rūpinasi dvaru.
Po to, kurį laiką truputį buvau atsitraukęs, kol pamačiau skelbimą, kad parduodama dalis Džiuginėnų dvaro. Dvaro palėpėje turiu senovinių daiktų sandėlį, o pirmame aukšte – gražią verandos patalpą, kurioje darome priėmimus visiems, norintiems sužinoti dvaro istoriją.
Vasarą užklysta ir pavieniai lankytojai, neprasinešę turistai. Daugelis žino Tado Blindos filmą, kur sakoma: „Pavežėsiu ponus į Džiuginėnus“. Matyt, todėl žmonės, kurie matė filmą, dažnai atvažiuoja arba pravažiuodami iš ar į pajūrį, nes plente yra rodyklės, vedančios tiesiai į dvarą.
Aišku, žmonės tikisi, kad čia bus takeliai smėliu pabarstyti, o panelės vaikščios apsirengusios puošniomis senovinėmis sukniomis. Tačiau iš tiesų greitai to tikrai nebus – išlikę tik sodybos fragmentai.
Su dvarais šiuo metu tiek. Žinoma, yra ir kitų dvarų, kurie man rūpėtų, bet palikime tai ateičiai.
Pakalbėkime apie Jūsų aistrą – kolekcionavimą. Kuo Jus patraukė senovinės svarstyklės? Kodėl būtent jos tapo kolekcijos dalimi?
Visiems daug kartų esu sakęs, kad svarstykles aš mačiau jau nuo tada, kai pradėjau matyti, nuo mažų dienų. Tėvų namuose buvo tokios svarstyklės su senoviniais svoriukais – jau tuomet jos man atrodė ypatingos. Paskui, Vilniuje gyvendamas, viename nugriautame name buvau radęs svarstykles. Dar ligi šiol pamenu tą vaizdą, kad ant šiukšlėmis supiltos krūvos, viršuje gražiai buvo padėtos svarstyklės. Toks buvo mano pirmas atradimas.
Paskui važinėjau į Latviją, į Kauno turgų – visur ieškojau įvairių senovinių svarstyklių. Kiekviena jų turi savo istoriją: kitokia konstrukcija, kitas raštas, kitos detalės. Kartais tenka surinkti lėkštę iš vienur, svorelius iš kitur – ir po daugelio metų tai tampa pilna, autentiška svarstyklių kolekcija.
Daug svarstyklių dabar saugome Žemaitijos turizmo informacijos centre, Biržuvėnų dvare. Man tikrai negaila, kai pristatau žmonėms senovines svarstykles. Visada sakau, kad jei kas turi nereikalingas, senas svarstykles, tegul atveža – aš mielai priglausiu. Tik jokiu būdu neišmesti į metalo laužą, kur gauni kelis centus, o daiktas, turintis kultūrinę ir istorinę vertę, prapuola amžiams.
Be to, neseniai buvo labai malonu, kai po ekskursijos priėjo viena moteriškė ir sakė, kad atsiųs dvi svarstyklių lėkštes, kurių surasti dabar yra dar sunkiau nei pačias svarstykles. Tai labai gražus gestas. Tad raginu ir kitus žmones tvarkant senus sandėliukus ar palėpes, neišmesti senų daiktų – geriau juos perduoti muziejams ar kolekcininkams. Taip jie įgauna antrą gyvenimą ir gali papasakoti savo istoriją ateities kartoms.
Kaip manote, koks Telšių kampelis labiausiai įsimintinas turistams?
Telšiai turi tikrų „perliukų“, kurie dažnai nustebina žmones. Pavyzdžiui, mūsų senamiestyje yra rūsiuose įrengtos kavinukės-restoranai, tokie kaip „Senoji kvorta“ ar „Abatija“. Žmonės nustemba, nes mažame mieste randi tokių netikėtų erdvių. Kitas įspūdingas objektas – senoji muzikos mokykla. Jei nebūtų investuota tiek daug pinigų į jos restauraciją, daugelis žmonių net nebūtų patikėję, kokia graži ji yra – tiek fasadas, tiek vidus.
Žinoma, pats didžiausias mūsų miesto pasididžiavimas – Šv. Antano Paduviečio katedra. Jos išskirtinis architektūrinis sprendimas su didele galerija, dviem aukštais – tikrai palieka įspūdį.
Iš kur pas Jus toks unikalus humoro jausmas?
Tas humoro jausmas perėjo iš šeimos. Mano tėvuko mama turėjo savitą, ne visiems suprantamą, žemaitišką humorą, ir tokį patį turiu aš. Kai kurie žmonės jį priima netgi kaip šiek tiek užgaulų, bet per dvi valandas trunkančią ekskursiją supranta, kad mes, žemaičiai, esame visai kitokie, ir mūsų juokai – kitokie.
Kartais per ekskursiją pasitaiko smagių situacijų. Pavyzdžiui, ateina moteris, paskutinė įeina pro duris į turizmo centrą, valgydama ledus. Aš jai prieš tai atsiklausiau: „Kaip jums su humoro jausmu?“ – ji sako, kad neblogai. Tada paklausiau: „Ar žinai, kaip telšiškiai apie tokias moteris sako, kurios valgo vidury miesto? Tai „omžina nejiedus“.“
Tuomet visi, apie 40 žmonių, skaniai nusijuokia, o moteris iš pradžių truputį pasimeta, bet paskui viskas gerai. Kai išsiskiriame, dažnas net prieina ir padėkoja man. Ir tai būna ne tie, kurie tiesiog klausosi, o tie, kurie tikrai įsijungia į ekskursiją ir dalyvauja.
Kokius dar senovinius Telšių lobius esate atradęs, apie kuriuos daugelis nežino?
Galiu pasigirti, kad Vyskupų rūmuose, garbingoje vietoje, yra iš vyskupo Staugaičio kolekcijos kilusi originali signatarų nuotrauka. Ją radau kartu su vienu kunigu, bevaikščiodamas bažnyčios bokšte. Nuotrauka gulėjo ant žemės – kažkas buvo net į stiklą įlipęs, todėl iš pradžių nelabai matėsi, kas joje pavaizduota.
Tuo metu dar buvo gyvas vyskupas Jonas Boruta. Jis net šiek tiek pabarė mane, kam aš tą nuotrauką ilgiau laikiau pas save, nors mano vienintelis noras buvo tik pasidaryti jos kopiją. Mano tėvukas dar vaikystėje buvo mane pamokęs: „Vaikeli, kas ne tavo – ir nerušuok.“ Ir kai tos taisyklės laikaisi, gyveni labai ramiai – neskauda galvos ir nesapnuoji, kad esi kažką svetimo paėmęs, kas tau nepriklauso.
Dar viena įdomybė – labai norėčiau, kad telšiškiai nebevadintų Parko gatvėje esančio rajono „čigonynu“, nes tokio pavadinimo ten niekada nebuvo. Ten buvo Dirkstelių dvaras. Labai džiaugiuosi, kad visai netyčia, gerdamas arbatą pas vieną žmogų namuose, pamačiau nuotrauką, kurioje tas dvaras buvo užfiksuotas. Tos nuotraukos ieškojau gal kokius 20 metų – niekas jos neturėjo. O štai vieną dieną ji tiesiog atsirado. Niekada nežinai, ką Dievulis tau yra paruošęs.
Man, tiesą sakant, ir užtenka to, kas jau pavyko: rasta nuotrauka su Staugaičiu ir kitais signatarais, svarstyklių kolekcija, pagalba Džiuginėnų dvarui. Džiaugiuosi, kad man pavyko prisidėti ir prie šio dvaro archyvo išsaugojimo po gaisro. Tą archyvą savo rankomis nukėliau iš palėpės. Svarbiausia, kad tie dokumentai šiandien yra saugomi Žemaičių muziejuje „Alka“. O man liko ir nuotrauka atsiminimui – joje matyti, kaip iš po atplyšusios lentos ištraukiu dokumentų puntą ir paduodu Biržuvėnų dvaro etnografinio muziejaus šeimininkei Aldonai Simonavičiūtei.
Ar yra žmogus ar dalykas, kuris Jums padarė didžiausią įtaką gyvenimo kelyje?
Mano susidomėjimas senoviniais daiktais, dvarais ir apskritai senove, ko gero, atėjo iš Kazio Almino knygos „Šienapjūtė“. Tą knygą radau dar mokykloje – po suolu, visą sumindytą, sutryptą. Perskaičius ją atsirado toks „kabliukas“ senajai Lietuvos istorijai.
Kas domisi senove, tam labai patarčiau perskaityti šią knygą. O man didžiulė garbė, kad kartą gyvenime teko pabendrauti ir su pačiu šios knygos autoriumi.
Jei turėtumėte galimybę ekskursiją pravesti bet kuriam istoriniam veikėjui – kas tai būtų?
Aš nenorėčiau pravesti ekskursijos. Aš norėčiau tiesiog pasivaikščioti su Žemaite po Džiuginėnų dvarą. Man dabar – 67-eri, o jai tada buvo tik 19 metų. Kiek ji visko pripasakotų: kur su Laurynu vaikščiojo, prie kokio medžio bučiavosi. Juk ne paslaptis, kad būtent gyvendama Džiuginėnų dvare ji įsimylėjo Lauryną, o vėliau išvyko į Plungę ir už jo ištekėjo.
Jei turėtumėte tik vieną valandą parodyti žmogui Telšius – kur jį vestumėte ir ką papasakotumėte?
Tada, aišku, reikėtų kažko atsisakyti – gal neužeiti į vieną kitą vidinį kiemelį, gal nedaryti kavos pertraukos. Taip jau sutaupytume apie pusę valandos.
Dar Telšiuose turime tris Žemaitijos herbus: už bibliotekos, ant didžiosios Žemaičių sienos ir prie seniūnijos. Galima pasirinkti vieną iš jų, viską paaiškinti, o prie kitų dviejų jau nebesustoti. Mano akimis, pats gražiausias dabar yra už bibliotekos sienos, prie Karilijono. Galima net nelaukti, kol jis skambės – nors tas praradimas, aišku, nemažas. Ir tada į tą vieną valandą tikrai įsitektume. O jei juokais, tai mažiau pliurpti reikia.
Ir pabaigai – Andriau, ką Jums reiškia Telšiai?
Tai mano gimtasis miestas. Praktiškai visą amžių čia esu pragyvenęs. Dar norėčiau pagyventi truputį. Tie keli metai, kai gyvenau Vilniuje ir tarnavau armijoje, man vis tiek kažką davė.
Kaip mėgstu sakyti, aš jau esu antros kartos telšiškis – mano tėvukas nuo šešiolikos metų čia tarnavo, mama – nuo dvylikos. Ir tas Telšių istorijos pažinimas, kai dar randi kažką nežinomo, man labai įdomus. Būdamas paprastas Telšių miesto gyventojas, gali prisidėti prie miesto istorijos, kuri gal po penkiasdešimties metų bus dar įdomesnė kitiems.
Norėčiau tik vieno – kad istorijos mokytojai bent vieną pamoką, ypač vyresnėse klasėse, skirtų Telšių miesto istorijai. Ji tikrai verta dėmesio ir yra labai įdomi.
*****
Ir klausantis Andriaus Daciaus pasakojimų tampa aišku: jam Telšiai – ne tik miestas žemėlapyje. Tai vieta, kur kiekvienas rūsys, sena plyta, dvaras ar pamiršta nuotrauka turi savo istoriją. Jis neskuba jos pasakoti garsiai ar iškilmingai – dažniau su žemaitišku humoru, šypsena ir paprastu žodžiu. Bet būtent taip, tyliai ir kantriai, gimsta tikroji miesto atmintis. Ir gal po penkiasdešimties metų kažkas dar pasakys: „Telšius man parodė tas gidas… žilstelėjęs, su ilgesniais plaukais.“
O Andriui to, regis, ir užtenka – kad būtų „ant dūšios“ gera. Ir gal visai neatsitiktinai ekskursijos pabaigoje Andrius visada paklausia: „Ar Telšius gera y?“ Klausimas paprastas, bet talpus. Nes, regis, viskas, ką jis daro – veda ekskursijas, gelbsti dvarus, renka svarstykles, saugo nuotraukas ir pasakoja istorijas – yra tam, kad Telšiuose būtų gera. Ir kad gera čia būtų ne tik šiandien, bet ir tiems, kurie dar tik ateis.
Atsiliepimai