Telšių rajono savivaldybės meras Tomas Katkus ragina į Žemaitiją užsukti aukštaičius, dzūkus ar suvalkiečius – čia laukiami visi. Meras juokauja, kad Telšiuose nė vienas nesijaus svetimas – telšiškiai svečius su šypsena pasitinka ir draugiškai palydi, tad žemaitiškai mokytis tikrai nebūtina. Žemaitijos turizmo informacijos centro vadovas Egidijus Vaškelevičius jam antrina ir kviečia kelionę po Žemaitiją pradėti nuo apsilankymo šiame centre.
Čia sužinosite apie visoje Žemaitijoje vykstančius artimiausius renginius, nemokamas ekskursijas bei edukacijas, koncertus. Centro darbuotojai mielai patars, pakonsultuos ir netgi nemokamai sudarys pažintinį maršrutą po visą kraštą, atsižvelgdami į kiekvieno poreikius. Įdomių veiklų nepristings ir šeimos su vaikais, ir draugų grupelės ar keliaujantys savarankiškai. Tik nepamirškite, kad kiekvienas, užsukęs į Telšių turizmo informacijos centrą, gali gauti ir nuolaidų „T –kuortelę“ – su ja visos durys bus atviros, o kainos daug kur juokingos.
Miestas, kuriame meškos lydi kiekviename žingsnyje
Norint išties gerai pažinti kraštą ir kuo daugiau sužinoti, būtinas geras gidas. Žemaičių kultūros ir istorijos žinovas, Telšių miesto gidas Andrius Dacius džiaugiasi, kad dėmesio Telšiams netrūksta – keliautojus iš visų Lietuvos kampelių į Žemaitijos sostinę atvilioja ne tik graži gamta, bet ir turtingas kultūrinis paveldas, skirtingų potyrių įvairovė. „Telšiai šiandien yra puikiai sutvarkytas, gražus miestas. Nedaug kas įsivaizduoja, kaip jis atrodė anksčiau. Mieste dominavo raudonų plytų pastatai, deja, jo vaizdą pakeitė II pasaulis karas – dalis namų buvo sugriauta, o kitų fasadai aptinkuoti“, – apie pasikeitusį urbanistinį koloritą pasakoja gidas. Bet kuris atvykęs į Telšius pastebės, kad Žemaitijos simbolis – meška – čia matomas kone ant kiekvieno kampo. Štai miesto centre yra jau legenda tapusi akmenyje įspausta „Meškos pėda“, virš kurios iškaltas lotyniškas Žemaitijos pavadinimas – Samogitia.
„Miesto svečiai, turistai, o ir patys gyventojai į pėdos įspaudą įdeda kairę ranką, ją spusteli ir taip atgauna jėgas“, – apie vieną iš miesto legendų pasakoja A. Dacius. Jis kviečia atkreipti dėmesį į Telšiuose įrengtą ypatingą gaublį, kurį laiko net keturios meškutės. Gaublys ypatingas, mat visas rutulys ir yra Žemaitija. Miesto centre iš toli matomas ir geriamo vandens bokštelis, iš kurio atsigerti pavyks tik patrynus meškos nosį. Na, o pati didžiausia meška tūno bokšte, kuriame įrengtas miesto laikrodis.
Katedra, kokios nėra kitose Baltijos šalyse
Telšiai – ne tik visos Žemaitijos sostinė, bet ir vyskupijos centras, taigi atvykusiems tikrai verta užsukti į miesto Katedrą. Jau XVII amžiuje čia veikė pranciškonų bernardinų bažnyčia bei vienuolynas, kuriuos finansavo Sapiegos. Karų su švedais metais kompleksas nukentėjo, tačiau buvo atstatytas. „Ją verta aplankyti kiekvienam – tiek piligrimams, tiek besidomintiems architektūra. Tikintieji čia meldžiasi prie Šv. Antano paveikslo, o kaip padėkos ženklą pagiję žmonės nuo seniausių laikų palieka įvairius auksinius bei sidabrinius votus. Besižvalgantys į konstrukcijas galės įvertinti savotišką antrąjį aukštą, kurio dėka Šv. Mišias galima stebėti tarsi iš balkonų“, – pasakoja Telšių miesto gidas. Jis taip pat primena, kad šioje Katedroje 1940 metais vyskupu buvo koncekruotas Vincentas Borisevičius, kurį sovietinis saugumas suėmė, kankino ir sušaudė. Jo palaikai buvo atrasti Tuskulėnuose ir Katedros vyskupų kriptoje perlaidoti 1999 metais. Šiuo metu yra pradėta Vincento Borisevičiaus paskelbimo palaimintuoju byla.
Dvaras, kuriame rastas lobis
Jei jau užsukote į Telšius, nuodėmė būtų neaplankyti Biržuvėnų dvaro sodybos, kuri nutolusi nuo miesto maždaug 15 kilometrų. XVII mažiuje šį dvarą nusipirko Tverų seniūnas Mikalojus Gorskis, kurio giminė dvarą valdė apie tris šimtus metų. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, palikę savo namus, Gorskiai emigravo. Karo metu pastatas nukentėjo, tačiau negrįžtamai suniokotas nebuvo: iki šių dienų jame išliko ir originalus židinys su giminės herbais, ir autentiškas kaminas. Dabartinė dvaro ponia Simona Klimė sako, kad dvaro istorija išties neeilinė, mat 2005 metais buvę savininkai atvyko ir išsikasė jų giminei priklausiusį lobį. „2005 metais paskutinioji Gorskytė su brolio pieštu planu ir vaikais atvyko čia ieškoti lobio. Po šešių valandų paieškų lobį jie išties rado. Paaiškėjo, kad tėvai, 1944 metais traukdamiesi iš Lietuvos, po grindimis paslėpė dalį savo turto. Toje vietoje buvo atkasta skrynia, kurioje rasta 290 porcelianinių indų ir dvi sidabruotos vazos šampanui. Didžioji dalis rastų indų – XIX amžiaus Saksonijos manufaktūros dirbiniai. Vienintelė Onos ir Tomo Gorskių paveldėtoja lobį perdavė Žemaičių vyskupystės muziejui, kur jis iki šiol saugomas. Kartu buvo surastas ir daugiau kaip trijų šimtų metų senumo vynas“, – žadą atimančią istoriją pasakoja S. Klimė. Ji džiaugiasi, kad šiandien prie dvaro istorijos galima prisileisti ir per skonius bei vaizdus: dvare gaminami bajoriški valgiai pagal Gorskių šeimos receptus, taip pat eksponuojami XVIII amžiaus drabužiai, kurie rekonstruoti pagal išlikusias nuotraukas. „Šiandien savo lankytojams siūlome ragauti prancūziškos sriubos su pievagrybiais, keptą kalakutą su apelsinais bei batatų ir morkų piure, taip pat obuoliais įdarytą antį. Desertų mėgėjai bus sužavėti blyneliais su migdolais, varške bei braškių uogiene. Žinoma, viską užsigeriant karališka kava“, – istorinius skonius patirti kviečia S. Klimė.
Šaltinis: https://www.delfi.lt/uzsakomasis-turinys/aktualijos/telsiai-nustebins-ne-tik-kvapa-gniauzianciomis-gamtos-grozybemis-kur-apsilankyti-ir-ka-pamatyti-120049848?fbclid=IwY2xjawFY-2tleHRuA2FlbQIxMQABHZWhiA0wnpB2IFepcyDK2STpMWNTPQ7HJ74SOHFvlzqm3wk3e2GLlqMGFg_aem_Mx5_jXoIIJWz1eLgdkEB8g
Atsiliepimai