Telšiai – miestas, kur kiekviena gatvė ir kiekviena meška pasakoja istoriją. Gidė Auksė tas istorijas paverčia gyvu pasakojimu, kuris priverčia susimąstyti, nusišypsoti ir net įsimylėti Žemaitijos sostinę. Gimusi ir užaugusi Kalno gatvėje, ji sako: meilės savam kraštui laikyti nereikia – kuo labiau pažįsti, tuo labiau ji auga. Apie vaikystę Telšiuose, pirmąsias keliones, mylimiausią Katedros aikštę ir kasdienį džiaugsmą lydint turistus – mūsų pašnekesys su Aukse.
Pokalbį pradėkime nuo Jūsų vaikystės. Kur augote? Ar jau tada jautėte tą žemaitišką tvirtumą, apie kurį šiandien pasakojate turistams?
Gimiau ir augau Telšiuose, tad esu grynakraujė telšiškė. Jei dar konkrečiau – augau vienoje iš seniausių Telšių gatvių – Kalno. Nesusireikšminsiu ir nesakysiu, kad žemaitiška tvirtybė manyje – nuo vaikystės. Taip, kaip ir kiekvienas žemaitis, turiu stiprų savasties pradą, bet meilė savam miestui, kiekvienam Telšių kampeliui galbūt atėjo tada, kai pradėjau labiau gilintis į miesto ir žmonių istorijas. O gal tai atėjo su sėslumu, amžiumi ar patirtimis?
Kokie vaikystės prisiminimai labiausiai susiję su Telšiais ar Žemaitija?
Sakoma, jei jau gyveni prisiminimais, tai sensti... Bet labiausiai atsimenu tėčio žemaitišką šnektą ir mamos prikaištus jam: „nešnekėk kaip mužikas“, mat ji – pasiutusi aukštaitė, nuo Kuršėnų. Dar gerai atsimenu tuos namus, kurių niekas neišsaugojo. Akmenims grįstas gatves. Knygų kvapą...
Ar vaikystėje turėjote svajonių, susijusių su kelionėmis, istorijomis, galbūt – turistų lydėjimu?
Ko tik vaikystėje ir jaunystėje neprisvajota! Tikriausiai ilgiausią laiko tarpą svajojau būti mokytoja. Bet juk ir mokytojas – lydėtojas, ar ne? O kur keliausi, jei visas pasaulis uždarytas? Tad tekdavo tenkintis istorijomis apie „šipkartes“ ir nuotrupomis apie gyvenimus ten kažkur toli, toli. Arba tėčio ir mamos tikromis ir išgalvotomis istorijomis. Na, o pirmoji, tikra, rimta kelionė užsienin buvo į JAV. Tada, kai pradėjo kvepėti išsilaisvinimu. Va tada jau supratau, kad ieškosiu pažinčių su kelionėmis.
Kaip gimė sprendimas tapti gide? Kas pastūmėjo šiuo keliu?
Važinėdama ar vaikščiodama po Telšius vis pastebėdavau telšiškius gidus ir pagalvodavau, kaip jiems nepabosta diena iš dienos pasakoti tą patį, o išgirdus jų istorijas apie miestą, vis šmėstelėdavo mintis, kad ir aš turėčiau savų istorijų ir galėčiau jas dovanoti turistams. Tikriausiai manyje įžvelgęs tai, ko pati net neįtariau turinti, tapti gide mane stumtelėjo Žemaitijos turizmo informacijos centro direktorius. Tad taip ir įsijungiau į kasdien keliaujančių su turistais grupę. Ir galiu pasakyti, kad turistams pasakoti kasdien tą patį tikrai nenuobodu – kiekvienas pasivaikščiojimas, kiekviena grupė duoda skirtingą jausmą, o kiekvienas pasakojimas – kitoks.
Kas Jus labiausiai žavi vedant ekskursijas? Kokios vietos Telšiuose pačiai yra artimiausios širdžiai?
Labiausiai žavi žmonės – smalsūs, atviromis širdimis priimantys kiekvieną žodį, kartais – skepsį pakeičiantys į nuostabą, įsijungiantys į žaidimą. Tai galiu pasakyti ne tik apie užsukusiuosius, kuriuos lydžiu, bet ir vietinius, telšiškius, kurie kasmet tampa draugiškesni ir atviresni turistams. Ir tas nenusakomas bendrystės jausmas su Žemaitija. Tas vidinis pasididžiavimas mūsų išskirtinumu, lėtumu, tvirtybe.
Kiekviena grupė, kurią atvedu į Katedros aikštę, gali būti gyva liudininke, kai pasakau: „O dabar esame mano pačioje mylimiausioje vietoje, kur suplaukia visi dvasiniai dalykai: pirmoji mokykla, vienuolynas, katedra, kultūra ir tie žmonės, kurie kažkada čia praėjo“. Tad artimiausia širdžiai man Katedros aikštė. O dar tie Vydūno kaštonai ir ženklai grindinyje...
Kaip per pastaruosius metus keitėsi turistų poreikiai? Ar pastebite, kad žmonės ieško kitokios – įtraukiančios, autentiškos – patirties?
Kaip gyvenimas nestovi vietoje, taip ir žmonės, įtakojami madų, socialinių gyvenimų, net geopolitinių iššūkių. Bet „Duonos ir žaidimų! Duonos ir žaidimų!“, kuomet Romos minia šaukė, reikalaudama iš savo valdovų nemokamo maisto ir nemokamų pasilinksminimų, išlieka. Tik dabar dažniausiai visa tai retokai būna nemokama. Tad kalbėti apie besikeičiančius turistų poreikius – ne man. Visuomet jiems reikia patrauklumo, žaismės, trupučio flirto, išmonės, šmaikštumo, širdies ir, be abejo, žinių. O visa kita – praeina.
Ar yra pasakojimų ar istorijų apie Telšius, kurios ypač įstringa turistams?
Kokie Telšiai be meškų, be legendų? Be žydų gyvenimų Telšiuose? Be mažosios architektūros stebuklų? Be mūsų, gidų, bendruomenės ir mokymosi vieni iš kitų? Visa tai ir traukia turistus į mūsų miestą. Visa tai, tikiu, ir įstringa. Todėl jie grįžta ir grįžta. Ir dar atsiveža savuosius.
Gal prisimenate kokį linksmą ar netikėtą nutikimą ekskursijos metu, kuris iki šiol kelia šypseną?
Nesinori atskleisti visų paslapčių, kas įvyksta tarp manęs ir grupių, kurias lydžiu. Kiekvienas nutikimas, jis tikėtas ar ne, žavi, moko, įmeta savąjį akmenuką į mano patirtis. O pačiose netikėčiausiose situacijose išgelbėja humoras ir kruopelytė diplomatijos. Bet, kaip minėjau, kiekviena grupė, kiekvienas pasivaikščiojimas – netikėtumas: oras, laikas, nuotaika, sutinkami žmonės – įtakoja viskas ir visi. Net buvęs Telšių pagrindinės gatvės remontas, kuris daugeliui kėlė nepasitenkinimą, man buvo nauja istorija su nuotykiais. Ypač vedant vaikų grupes. Reikalingas tik teisingas požiūris (šypsosi).
Vedate ekskursiją „Atrask Telšių meškutes“, skirtą vaikams. Kaip sekasi įtraukti jaunuosius klausytojus? Kaip užmezgate ryšį su vaikais?
Kuo jaunimas labiau aktyvesnis, tuo man įdomiau. Čia ir vėl galioja taisyklė, kad reikia žaidimų, kad viską išsprendžia žaismė (ir dažnu atveju – magija). Ar jūs esate bandę įdėti savąją kairiąją priekinę leteną į pirmosios oficialiosios Telšių meškos leteną? Man, pavyzdžiui, ji trenkia, mane it elektra nupurto. O dar jei ji šlapia... Pabandykite! O kodėl mane ji purto, tik aš galiu pasakyti. Tad su vaikų grupėmis ganėtinai ilgai mes stabtelim prie jos. Kai išsiaiškinam viską iki galo, keliaujame skaičiuoti meškučių.
Kaip vertinate Žemaitijos turizmo informacijos centrui talkinančių gidų komandą? Kuo ji išskirtinė?
Tikriausiai visoje Lietuvoje, neskaičiuojant didžiųjų miestų, nėra tiek savam pomėgiui atsidavusių gidų, kiek yra Telšiuose. Jie nuostabūs! Būti gidu Telšiuose – gyvenimo būdas. Kiekvienas su savomis istorijomis, miesto matymu, su savais žinių bagažais. Širdis dainuoja! Tik mokytis ir mokytis iš kiekvieno. Net ir didžiųjų miestų gidams. Nepykite, tie, kurie skaitote, bet jų žavesys ir žinių pateikimas miesto svečiams yra dar viena priežastis, kodėl į miestą traukia turistai. Aišku, savo sėkminga rinkodara prisideda ir Žemaitijos turizmo informacijos centro komanda.
Jūsų manymu, kodėl Telšiai per pastaruosius metus tapo tokiu traukos centru turistams? Kas nulėmė šį proveržį?
Žmonės. Tik žmonės, kuriems rūpi, kokiame mieste mes gyvename, ką mes turime. Ir kuo galime dalintis su kitais. Nemažą vaidmenį vaidina ir tie, kurie sugeba puikiai pristatyti mūsų Žemaitijos sostinę. Bet ir vėlgi – žmonės.
Esate ne tik gidė, bet Žemaitijos turizmo informacijos centre vykdote ir projektą „EUROPE DIRECT Telšiai“. Kaip šis projektas įsiliejo į turizmo informacijos centro veiklą? Ką jis atnešė vietos bendruomenei?
Aš mėgstu pajuokauti: esu seniausiai pastate dirbantis asmuo. Man turizmo centras, išskyrus keletą metų – visuomet šalia. Tad ir projektas „EUROPE DIRECT Telšiai“ kažkaip it nejučia, organiškai įsiliejo į turizmo centro veiklas. Pagaliau, ir mūsų misija ta pati – informuoti. Kai randi bendrų sąlyčio taškų, labai paprasta eiti koja kojon. O ką davė ar duoda ta draugystė, gali atsakyti tik patys bendruomenės atstovai, kurie mato ir gali vertinti mūsų su turizmo centru bendromis jėgomis vykdomas veiklas.
Kaip Jums pavyksta išlaikyti meilę savo kraštui?
Meilės savam kraštui laikyti nereikia. Ji yra arba ne. Sakoma, ko nepažįsti, to bijai. O aš pasakysiu: kuo labiau žinai, kuo artimiau susipažįsti, tuo labiau ji auga ir įauga. Ir tai yra meilė.
Kaip apibūdintumėte gerą gidą? Kokios savybės, Jūsų manymu, būtinos šiai profesijai?
Ale paklausėte kaip apie sutuoktinį (juokiasi). Aukštas, gražus. Juokauju. O kaip jūs įsivaizduojate? Užmerkite akis. Ir ką piešia vaizduotė? Va toks ir yra. Jis – visoks: smalsus, išskirtinis, šmaikštus, turintis daugybę žinių ir dar vis ieškantis ir ieškantis. Vakar – protingas. Šiandien jis – išlaikytas. Rytoj – žaismingas. Poryt – galbūt koketuojantis. Visoks. Svarbiausiai – mylintis savąjį miestą ir įsiliejantis į jį ir jo kuždančias istorijas.
Jei turėtumėte tik vieną valandą parodyti žmogui Telšius – kur jį vestumėte ir ką papasakotumėte?
Man valandos mažoka! Bet ją galėtume praleisti mano širdies vietoje – Katedros aikštėje. Tik žinau, kad laiko garantuotai neužtektų.
Ir pabaigai – Aukse, ką Jums reiškia Telšiai?
Truputį teko gyventi lygumų krašte. Ir tas jausmas, kai važiuojant nuo Šiaulių, prieš Eigirdžius, tolumoje pamatai Katedrą... Pradeda plazdėti širdis, pilve šokti drugeliai. It prieš pasimatymą, kuriam ilgai ruošeisi ir laukei. Va toks jausmas. Ir jis yra. Jis išliko. Na ką aš čia išvedžioju, sakau tiesiai šviesiai: MEILĖ.
Dėkojame už pokalbį
Atsiliepimai