Kai šalčio gūsiai švelniai glosto apsnigtas giraites, vienas kalnas išlieka ypatingas – Šatrija. Ji iškyla virš aplinkinių laukų kaip tyli, paslaptinga liudininkė – sena kaip pati Žemaitijos žemė, apipinta mitais, padavimais ir tikėjimu. Jos siluetas lengvai atpažįstamas net iš tolimiausių apylinkių, o užkopus ant viršūnės atsiveria neaprėpiami kraštovaizdžiai: medžiais banguojanti Žemaitijos žemė, Lūksto ežeras, tolumose stūksantis Medvėgalis, arčiau – Girgždūtė, Sprūdė, o giedrą dieną galima išvysti net Telšių katedros ir Varnių kunigų seminarijos bokštus.
Apie Šatrijos kilmę vietiniai žmonės pasakoja linksmai: kažkada čia ėjęs milžinas, prisipylęs kišenes žemės, bet pavargęs ir atsigulęs pailsėti. Kol miegojo, pelės pragraužusios jo kišenes, ir žemė pabyrėjusi – taip atsiradęs kalnas. Atsibudęs milžinas supykęs ir sušukęs: „Ak jūs nenaudėlės, kaip duosiu su šatra!“ Nuo to šūksnio, sakoma, ir kilęs Šatrijos pavadinimas. Tačiau ne vien milžinai čia gyveno – žmonės nuo seno šnibždasi, kad Šatrija buvo mėgstamiausia raganų susirinkimų vieta. Tačiau ne vien milžinai čia gyveno. Žmonės nuo seno šnibždasi, kad Šatrija – mėgstamiausia visų Žemaitijos raganų susirinkimų vieta. Esą jos kadaise apipylusios žemėmis kalno vietoje stovėjusią bažnyčią, ir taip gimęs kalnas. Bažnyčiai supuvus, viršus įlinkęs, todėl Šatrija šiandien ir turi savitą, lengvai atpažįstamą siluetą.
Sakoma, kad Šatrijos kalnas slepia daugiau, nei mato akis. Užkopus ant viršūnės, galima pajusti ne tik vėjo dvelksmą ir istorijos alsavimą – čia gyva ir senoji žemaitiška dvasia, kurią saugo žmonės bei jų ritualai. Šatrija – ne tik padavimų, bet ir istorinių pasakojimų vieta. Kalnas mena ir legendinį „svieto lygintoją“ Tadą Blindą, kuris čia ieškojo prieglobsčio nuo ponų ir valdžios. Pasakojama, kad Tadas Blinda buvo tarsi lietuviškas Robin Hoodas – maištininkas, kuris gynė silpnesniuosius, vogė iš turtingųjų ir dalino vargšams. Jo drąsa ir išradingumas pritraukė daugybę sekėjų, tačiau nepatiko valdžiai. Tad Blinda dažnai turėjo dingti iš akių, slapstytis miškuose ir kalnuose.
Šatrija jam tapo saugiu prieglobsčiu. Čia jis rado urvus ir slėptuves tarp akmenų ir miško tankumų. Legenda pasakoja, kad jis nakvodavo po medžių šaknimis arba tarp uolų, iš kur galėjo stebėti aplinką ir pamatyti bet kokį artėjantį pavojų. Kartais jis naudodavo įprastus takus, bet taip gudriai, kad valdžios žmonės niekada nesugebėdavo jo sugauti.
Be to, Šatrijos kalnas buvo ne tik fizinė slėptuvė – tai buvo ir strateginė vieta. Blinda galėjo matyti aplinkinius kaimus, ežerus ir kelius, todėl galėjo laiku pasitraukti arba pasikviesti pagalbininkus, kai reikėdavo „savo misijų“.
Taip Šatrija tapo legenda ne tik dėl savo senųjų padavimų, bet ir dėl to, kad čia Tadas Blinda atrado prieglobstį, strategiją ir galimybę tęsti savo veiklą prieš neteisingumą, o jo drąsa išliko istorijose ir pasakojimuose iki šių dienų.
Šatrijos archeologinė reikšmė stulbina. Tyrimai atskleidė, kad kalno viršuje stovėjo medinė pilis, naudojama gynybai, o papėdėje žmonės gyveno jau nuo II a. prieš Kristų. Rasti IX–XII a. degintiniai kapai, laidojimo urnos, dubenuoti akmenys, gintaro ir stiklo papuošalai bei akmens kirvukai liudija apie seną ir gyvą žmogaus buvimą šiose vietovėse. Archeologai taip pat nustatė, kad virš kalno buvusi pilis galėjo būti ritualinė vieta, kur vykdavo senovės lietuvių šventės. Manoma, kad Šatrija buvo senojo lietuvių tikėjimo centras, sunaikintas įvedus krikščionybę. Pirmieji Žemaičių vyskupystės kunigai rezidavo netoliese, Luokėje, prižiūrėdami dar gyvą pagonių šventvietę.
Manoma, kad kalnas buvęs ir senojo lietuvių tikėjimo centras, sunaikintas įvedus krikščionybę. Istoriniai šaltiniai mini, kad pirmieji Žemaičių vyskupystės kunigai rezidavo Luokėje, netoliese nuo Šatrijos, kad prižiūrėtų dar gyvą pagonių šventvietę.
Šatrijos apylinkės ne tik istorijos, bet ir gamtos požiūriu unikalios. Čia įsteigtas Šatrijos kraštovaizdžio draustinis, apimantis 813 ha. Draustinyje išsaugotos moreninių kalvų grandinės, miškingos apylinkės, paukščių ir laukinių gyvūnų buveinės. Takai įvairaus sudėtingumo – nuo ramių pasivaikščiojimų iki aktyvių žygių, o fotografams ir gamtos mylėtojams – puiki vieta ankstyvam rytui ar vakaro šviesai. Čia galima stebėti elnius, stirnas, briedžius, įvairias paukščių rūšis, o pavasarį ir vasarą – nuostabų augalų žydėjimą, tarp jų retus miško augalus ir žoleles, kurios senovėje naudotos gydymui ar ritualams.
Kelionę verta pradėti Luokėje – viename seniausių Žemaitijos centrų, kuriame stūkso puošni Šv. Kryžiaus bažnyčia, liudijanti apie seną Žemaičių vyskupystės istoriją. Luokė nuo seno buvo svarbus regiono centras, čia veikė vieni pirmųjų Žemaičių vyskupystės mokyklų. Netoliese yra Girgždūtės kalnas, dar viena šventa vieta, sujungta su Šatrijos legendomis apie raganų susirinkimus ir liepsnų kelią per Jonines. Pasakojama, kad naktimis raganos šokdavo virš šių kalnų, o laužų šviesa matėsi net iš tolimų kaimų.
Dar toliau – Sprūdės piliakalnis, siejamas su legendiniu karžygiu Sprūdeikiu. Užkopus ant jo viršūnės atsiveria platus Žemaitijos kalvų peizažas, toks pat, kokį prieš šimtmečius matė čia gyvenę kariai. Sprūdės apylinkėse rasta daugybė senovinių radinių: akmens kirvukai, medžio dirbiniai, gėlių formos papuošalai, kurie liudija, kad ši vieta buvo ne tik gynybinė, bet ir kultūrinė – čia vykdavo bendruomenės ritualai, šventiniai renginiai ir svarbūs susibūrimai.
Keliautojus traukia ir Varnių miestelis – buvusi Žemaičių vyskupystės sostinė. Čia stovi didingoji Varnių katedra, senoji kunigų seminarija, Žemaičių vyskupystės muziejus, kuriame saugoma daugybė relikvijų, dokumentų ir senovės eksponatų, liudijančių apie regiono istoriją. Modernus regioninio parko lankytojų centras kviečia pažinti gamtą, sakmes ir vietos istoriją.
Ir, žinoma, Lūksto ežeras, vienintelis pasaulyje ežeras, kurio bangos išmeta gintarą. Vasarą čia galima maudytis, žvejoti ir stebėti vandens paukščius, žiemą – slidinėti ar keliauti su šiaurietiškomis lazdomis.
Žiemą Šatrija ir jos apylinkės tampa tylos ir ramybės oaze. Tai vietos, kuriose galima pajusti ne tik istoriją, bet ir Žemaitijos dvasią – tvirtą, paslaptingą, išdidžią.
Ir galbūt, jei liksite ilgiau ir įsiklausysite, išgirsite, kaip iš toli, iš amžių gelmių, atsklinda švelnus šnabždesys – raganų juokas, milžino balsas ar tiesiog Žemaitijos vėjas, pasakojantis savo legendą.
Šatrija nėra tik kalnas ar legenda. Tai vietovė, kurioje susilieja gamta, istorija ir žmogaus dvasia. Čia kiekvienas žingsnis atveria naują paslaptį, naują istoriją, naują panoramą, kurios neįmanoma pamiršti. Kalno apylinkėse galima atrasti daugybę piliakalnių, senovinių gyvenviečių pėdsakų, pasivaikščioti tarp senųjų medžių ir upių vingiuose, pasijusti tarsi grįžus į praeitį. Šatrija kviečia ne tik pažinti Žemaitijos praeitį, bet ir įsiklausyti į jos dvasią, kuri vis dar gyva kiekviename akmenyje, kiekviename vėjo gūsyje ir kiekvienoje šio kalno paslapties užuominoje.
Atsiliepimai