Telšiai – miestas su sena ir turtinga žydų istorija. Kadaise čia gyveno labai gausi žydų bendruomenė. Vienu metu ji sudarė beveik 70 procentų visų gyventojų. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Telšiuose gyveno apie 3000 žydų. Nėra patikimų duomenų, kiek jų iš tikrųjų išgyveno. Kaip sakydavo vyresnioji karta: „Karas baigėsi, sovietų valdžia įsitvirtino, kai kurie žydai grįžo, bet jie tylėjo, o mes – neklausėme.“
Miestas kadaise pulsavo žydų gyvenimu: veikė sinagogos, ligoninės, mokyklos, krautuvėlės, fotografų ateljė. Tai buvo gyvas, margaspalvis pasaulis, kurio ritmą jautė kiekvienas miestelėnas – tiek žydas, tiek lietuvis.
Vienas svarbiausių žydų gyvenimo ir mokslo centrų Telšiuose buvo ješiva. Senamiestyje stūksantis mūrinis pastatas ilgus dešimtmečius stovėjo tylus, nors kadaise jo viduje skambėjo Talmudo eilutės, mokinių balsai ir jų mokytojų diskusijos. Šiandien ši vieta vėl atgyja – joje atgimsta tai, kas, rodėsi, buvo prarasta. Telšių ješiva – sena žydų aukštoji religinė mokykla, kurioje kadaise jaunuoliai iš viso pasaulio mokėsi Talmudo ir išminties – šiandien saugo ne tik pastato sienas, bet ir viso miesto, vadinto Žemaitijos Jeruzale, atmintį.
Šiandien Telšių ješiva atverta visiems, norintiems išgirsti jos istoriją ir pajusti čia tvyrančią dvasią – tarsi grįžtum šimtu metų atgal ir išgirstum, kaip čia virė miesto gyvenimas. Telšių ješiva šiandien nėra tik praeities liudininkė. Ji – gyva kultūros erdvė, kur istorija ir šiandienos žmonės susitinka akis į akį. 2023-ųjų rudenį Telšiai iškilmingai atvėrė duris naujai ekspozicijai istoriniame ješivos pastate. Ši istorinė mokykla tapo Žemaičių muziejaus „Alka“ padaliniu, pasakojančiu ne tik apie Toros studijas, bet ir apie kasdienius Telšių žydų gyvenimus, jų džiaugsmus bei tragedijas, o ekspozicija paremta legendine „Telšiai. Atminties knyga“. Tad čia atgyja tikri žmonių likimai, čia lankytojai pamato išlikusius buities daiktus, religinius reikmenis, dokumentus, o svarbiausiai – išgirsta Holokaustą išgyvenusiųjų pasakojimus. Tai istorija, pasakojama ne iš vadovėlių, o iš pačių kadaise Telšiuose gyvenusių žmonių lūpų.
Telšių ješivos išlikusių studentų sąrašų, deja, nėra. Visa tai buvo sunaikinta arba išsivežta. Minėtoje atminties knygoje kalbama, kad studijuojančių būta apie 200-300. 1875 m. įkurta Telšių ješiva tapo pasaulinio masto reiškiniu: joje ugdyti rabinai ir mąstytojai garsino Lietuvą nuo Varšuvos iki Niujorko.
Ant Telšių ješivos pastato įrengta memorialinė lenta Pasaulio tautų teisuoliams – žydų gelbėtojams. Joje įrašyti Babilono Talmudo žodžiai: „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį“. Šis užrašas primena, kad net skaudžiausiose istorijos akimirkose buvo vietos drąsai ir žmogiškumui.
Šiandien Telšių ješivos erdvė nėra tik tyli atminties saugykla. Čia vyksta edukacinės programos vaikams ir suaugusiesiems: apie Chanukos šventę, žydų simbolius, tradicijas. Pastato salėse skamba koncertai, rengiamos stovyklos, konferencijos, parodos. Ši vieta ne tik pasakoja praeitį, bet ir leidžia ją pajusti čia ir dabar.
Kaip sako gidė, Telšių ješivos lankytojų aptarnavimo administratorė-ekskursijų vadovė, Romena Kazlauskė: „Žmonės ateina su klausimais, bet išeina su jausmu. Nesvarbu, ar jie žydų kilmės, ar ne – ši vieta paliečia visus, kurie nori suprasti, ką reiškia būti bendruomene, ką reiškia netekti ir ką reiškia išsaugoti atmintį.“
Tad šiandien ir kalbiname Romeną Kazlauskę apie šiandienos gyvenimą istoriniame ješivos pastate, apie tai, kas labiausiai sujaudina lankytojus ir kuo ši vieta išsiskiria iš kitų muziejų.
Kokia Telšių ješiva šiandien?
Telšių ješiva šiandien yra viena svarbiausių vietų religingiems žydams, kurių didžioji dalis senelių, prosenelių turėjo vienokias ar kitokias sąsajas arba buvo besilankantys Telšių ješivoje, ar buvo palikuonys tų asmenų, kurie vadovavo Telšių ješivai ir joje mokė.
Šiandien tai – daugiafunkcinis pastatas. Tai nėra tik muziejus – čia vyksta paskaitos, renginiai, koncertai.
Mes, Žemaičių muziejaus „Alka“ darbuotojai, ieškome sąsajos tarp žydų kultūros ir istorijos, tarp lietuvių kultūros ir istorijos bei siekiame pasakoti istoriją iš naujo. Sovietmetis labai stipriai buvo užgožęs ir neleido pasakoti tikrosios Telšių miesto istorijos. Tad šiandien mes atliekame tą pagrindinį darbą – šviečiame tiek Telšių miesto, tiek Lietuvos gyventojus, tiek kiekvieną atvykusį į Telšius, į Telšių ješivą.
Ką labiausiai mėgsta ir kas labiausiai stebina lankytojus, apsilankiusius čia pirmą kartą?
Viskas priklauso nuo to, koks lankytojas atkeliauja. Jeigu tai yra religingas žydas, jis atvyksta ir pamato didžiulį skirtumą tarp to, kas buvo iki 2020-ųjų ir to, kas yra dabar. Jokia paslaptis ir visi telšiškiai puikiai žino, kad šis pastatas buvo labai apleistas, griūvantis, be stogo, išdaužytais langais, išlūžusiais langų rėmais. Tol, kol nebuvo paskelbtas Kultūros paveldo objektu ir renovuotas. Pagaliau šis pastatas atgimė ne tik kaip buvęs svarbus objektas, bet kaip ir vienas iš svarbiausių žydų istoriją pasakojančių pastatų.
Jeigu atvyksta lankytojas iš Lietuvos, įspūdžiai dažnai priklauso nuo to, kada jis paskutinį kartą buvo Telšiuose. Dalyvaudama parodose, seminaruose ir įvairiuose susitikimuose ne kartą sutikau žmonių, kurie Telšiuose lankėsi prieš dešimt ar penkiolika metų. Kaip juokaujame, tokių apsilankymų net nebelaikome „galiojančiais“, nes per tą laiką pasikeitė beveik viskas – ir pats miestas, ir jo objektai, o šis pastatas anuomet apskritai neveikė kaip muziejus. Todėl sugrįžę žmonės neretai nustemba pamatę įvykusius pokyčius, o didžiausią nuostabą jiems kelia tai, kad būtent čia, Telšiuose, veikė tokia reikšminga institucija. Iš tiesų, dauguma lankytojų apie tai iki šiol visai nežino.
Tie, kurie atvyksta jau turėdami žinių bagažą apie Telšių žydų bendruomenę, ješivą ir kitas šalia veikusias įstaigas, tokias kaip mechina (aut. past. izraelietiška ikimokyklinio rengimo programa, ruošianti jaunuolius tarnybai kariuomenėje), kolelis (aut. past. religinių studijų institucija vedusiems vyrams), mergaičių gimnazija bei mokytojų seminarija vyrams ir moterims, dažniausiai iš karto nori apžiūrėti pastatą ir pamatyti, kaip reprezentuojame šią tautinę mažumą ir religinę šaką. Jie domisi, ką mes čia veikiame, kaip suprantame savo paveldą ir kaip tai transliuojame lankytojams. Taigi mūsų lankytojai yra labai įvairūs, o jų poreikiai ir žvilgsniai – skirtingi.
Įdomiausia ekspozicijos dalis daugeliui yra Toros kambarys, nes didžioji dalis lankytojų dar nėra matę Toros ritinio, tefilinų – šventų odinių diržų su dėklais ir pergamentais, kuriuos religiniai žydai dėvi rytinės maldos metu, Toros karūnų ar šabo dienai skirtų indų. Daugeliui taip pat naujiena yra faktas, kad judaizmas yra krikščionybės senesnysis brolis, iš kurio išauga ir pati krikščionybė. Nors kartais tenka tai paaiškinti, šis procesas turi ir teigiamą pusę – tai dar viena sritis, kurioje galime edukuoti savo lankytojus.
Minėjote, kad įdomiausia ekspozicijos dalis yra Toros kambarys. Kuo jis toks ypatingas? Kokius dar eksponatus ar ekspozicijos vietas galite išskirti?
Toros kambarys sudaro įspūdį dėl pačios patalpos, jos apšvietimo, įrengimo, ten esančios atmosferos. Viskas ten atrodo kitaip ir jautriau. Pats Telšių ješivos pastatas neturi kažkokios išskirtinės vietos, kurioje žmonės pasakytų vau. Čia viskas, vos priėjus prie durų, pasakoja tragiškas istorijas. Mes puikiai žinome, kad Telšiuose buvo pakankamai didelė ir stipri žydų bendruomenė, 4 sinagogos, žydų teismas, bankas, mokyklos. Ir visa tai buvo ištrinta per vieną naktį. Būtent šis faktas byloja, kad ši istorija nebus linksma ir nebus laimingos pabaigos bei pastato prieš suvokimą, kad lietuviai taip pat dalyvavo holokauste. Tačiau verta paminėti, kad mes esame antra šalis pagal pasaulio gelbėtojų skaičių. Ir jeigu mes vengsime kalbėti apie dalyvavimą holokauste, negalėsime kalbėti ir apie pasaulio teisuolius. Šiuo atveju mes turime būti nepatogūs tiek sau, tiek lankytojui. Ir negalime imtis neutralios pozicijos. Turime būti tokie, kokie esame – su visomis savo dėmėmis, negražiomis pusėmis – tam, kad matytume ir pateiktumėme bendrą vaizdą.
Ką, jūsų nuomone, svarbiausia suprasti apie žydų paveldą ir ješivos istoriją?
Visų pirma reikia suprasti, kad žydų bendruomenės buvo labai gausiai paplitusios Lietuvoje. Nebuvo miesto, miestelio ar kaimelio, kuriame nebuvo žydų tautybės asmenų, ir ne visi žydai buvo religingi. Telšiuose taip pat buvo labai stipri ortodoksiška bendruomenė. Lygiai taip pat buvo ir tokių žydų, kurie vaikus leido į pasaulietines mokyklas, mokėsi kartu su mūsų, telšiškių, vaikais. Savo religiją – judaizmą – žydai išpažino iš įpratimo, pagarbos savo seneliams, proseneliams. Jie buvo dalis mūsų ir turėjo neišvengiamą įtaką tiek mums, tiek mes – jiems. Tu prekiauji, bendrauji, gyveni kaimynystėje. Tiek kulinarinis paveldas atėjęs iš jų pas mus, tiek jie pasiėmę dalį iš mūsų. Lietuvos žydai, litvakai, pasaulyje atpažįstami iš juodos duonos. Tai yra vieninteliai pasaulyje žydai, valgantys juodą duoną. O mes iš jų pasiėmėme taip pat nemažai ką: kalbant apie maistą, tai kugelis arba tie patys balandėliai, kuriuos skaniai valgom tiek mes, tiek žydai; pasiėmėme ir jidiš kalbos ir žodžių, tokių kaip blatas, chleva, chebra ir daugelį kitų. Lietuviai šiuos žodžius tapatina su sovietmečiu, tačiau mažai kas žino, kad būtent jie yra atkeliavę ne iš kur kitur, o iš hebrajų jidiš kalbos. Todėl tarpusavio įtaka, kaip jau minėjau, yra neišvengiama. Ir mes negalime nubrėžti griežtos linijos tarp žydų ir lietuvių, žemaičių, telšiškių.
Ką patartumėte tiems, kurie dar nebuvo Telšių ješivoje?
Telšių ješivos lankytojui patarčiau būti atviram, drąsiam, žingeidžiam ir nepatingėti paskaityti. Mūsų ekspozicijoje yra gausu nuotraukų, taip pat ir teksto, kuris visas yra paimtas iš knygos „Telšiai. Atminties knyga“. Ši knyga buvo išversta iš hebrajų kalbos į lietuvių kalbą muziejaus iniciatyva ir tai šiuo metu vis dar yra pagrindinis istorijos šaltinis, kalbant apie žydų bendruomenę.
Knyga pasakoja Telšių ješivos istoriją. Tad visų pirma atsinešti akinius skaitymui (jeigu tokių reikia) ir, kaip jau minėjau, nepatingėti paskaityti, skirti tam pakankamai nemažai laiko. Ši ekspozicija reikalauja lėto žingsnio, apmąstymų, galimybės sustoti, prisėsti, pasižvalgyti ir užduoti klausimus: ar čia tikrai buvo sinagoga, o gal Telšių ješivoje esantys balkonai buvo skirti moterims? Ir tada teks paaiškinti – kas, kaip ir kodėl, bet šitą jau palieku paslaptyje. Tam, kad lankytojas pats atėjęs turėtų galimybę užduoti šį klausimą.
Sulaukiame lankytojų, kurie atkeliauja iš įvairiausių pasaulio šalių – Brazilijos, Pietų Afrikos Respublikos, Vokietijos, JAV, Jungtinės Karalystės – tie, kurie turėjo sąsajų su mūsų Telšiais. Jie atvyksta su pasakojimais ir atsiminimais iš savo senelių, prosenelių ir jau pateikinėja informaciją, papildančią atminties knygą.
Romena šypsosi sakydama, kad lankytojai visuomet smalsūs – dar nebuvo taip, jog kas nors išeitų nepalikęs bent vieno klausimo. Anot R. Kazlauskės, ekspozicija nėra nuolatinė ir nekintanti, yra planas ją papildyti, bet tai reikalauja laiko, kantrybės ir išsamių tyrimų, kad nebūtų neatitikimų ar klaidų. „Nestovime mes vietoje: pildomės, augam, ieškom ir vis bandome padaryti tą Telšių ješivos – žydų bendruomenės paveikslą – detalų, spalvingą, smulkų. Ne tik akcentuoti pagrindinius faktus, bet ir truputėlį plačiau pažvelgti į anuomet gyvenusius žmones, asmenybes bei kasdienį žydų gyvenimą“.
Telšių ješivoje yra vedamos dvi ekskursijos. Pirmoji ekskursija „Telšių ješivos studento portretas“ yra labiau skirta moksleiviams, bet tinka ir suaugusiems. Jos metu susipažįstama su tuo jaunuoliu, kuris galėjo būti Telšių ješivos studentas: kaip jis atrodė, kaip leido dienas, kaip turėjo mokytis, kokie reikalavimai jam buvo keliami.
Antrosios ekskursijos „Telšių ješiva: asmenys, ryšiai, likimai“ metu pasakojama išsami istorija apie Telšių ješivos įkūrimą, raidą bei neišardomus ryšius tarp Telšių ješivos ir Žemaičių muziejaus „Alka“. Daug žmonių nesuvokia, kokia graži, bet tuo pačiu ir labai liūdna ši istorija. Anot ekskursijos vadovės R. Kazlauskės, visos informacijos sąmoningai neteikia ekspozicijoje, tam, kad paliktų tą paslapties grūdelį sau.
Kalbant apie edukacijas, jų irgi yra dvi – „Raudonas vilnos siūlas“, praskleidžiantis paslapties šydą susipažįstant su kitomis kultūromis ir judaizmo atšaka kabala.
Kita smagi edukacija apie vieną gražiausių žydų švenčių – šviesų šventę „Didelis stebuklas įvyko ten. Chanukos šventė“. Jos metu pasakojama šios šventės kilmės istorija, tradicijos, kulinarinis paveldas, ieškoma istorinių panašumų su Lietuvos istorija bei galiausiai žaidžiamas tradicinis Chanukos šventės žaidimas – dreidelis (autoriaus pastaba: sukutis.
Apibendrinant galima sakyti, jog Telšių vardas šiandien skamba ne tik Lietuvoje. JAV, Klivlende, ir Izraelyje veikiantys Telz ješivos tinklai puoselėja čia užgimusią mokymo tradiciją. Net ir po daugiau nei šimto metų Telšių metodai laikomi pavyzdžiu. Neseniai Telšiuose lankęsi rabinai iš Izraelio dar kartą patvirtino: šis miestas vis dar išlieka svarbiu pasaulinio žydų kultūros žemėlapio tašku.
Ir šiandien įeini į pastatą nežinodamas, ko tikėtis. O išeini jausdamas, kad palikai dalelę savo širdies čia. Telšių ješiva nėra tik muziejus – tai susitikimas su žmonėmis, kurie čia buvo, kurie čia yra ir kurių atminimą čia išsaugome. Telšių ješiva kviečia atrasti gyvą istoriją. Ateikite, patirkite ją patys, pajuskite šios vietos dvasią ir grįžkite namo pilni įspūdžių.
Adresas: Iždinės g. 11, Telšiai.
Darbo laikas: antradieniais–penktadieniais nuo 9 iki 18 val., šeštadieniais nuo 9 iki 17 val., o sekmadieniais nuo 10 iki 15 val. Nemokamas lankymas – kiekvieno mėnesio paskutinį sekmadienį.
Daugiau informacijos: www.muziejusalka.lt/telsiu-jesiva/
Atsiliepimai