Įsivaizduokite vietą, kurioje šypsosi beveik 6000 meškų. Jos spalvotos, pūkuotos, medinės, stiklinės, senos ir naujos. Kai kurios atplaukė iš Amerikos, Latvijos, Islandijos, Prancūzijos, Vokietijos, kitos atkeliavo iš močiutės palėpės. Visas jas vienija tai, kad jos surado namus Žemaitijos sostinėje. Ir ne bet kur, o vieninteliame Lietuvoje Meškų muziejuje.
Telšiai kartais vadinami ne tik Žemaitijos, bet ir meškų sostine, į kurią turistų grupės ar pavieniai keliautojai atvyksta ne tik išgirsti istorijų, bet ir surasti mažosiose miesto puošmenose slypinčių meškučių. Todėl Žemaitijos turizmo informacijos centrui ir kilo idėja įsteigti meškų muziejų.
Meškų muziejus – ne šiaip vaikų pramoga, o tikras emocijų archyvas. Įkurtas Žemaitijos turizmo informacijos centre, jis tapo netikėta, bet be galo jaukia vieta tiek mažiesiems, tiek suaugusiems. Nuo 2021 m. čia surinkta beveik 6 tūkstančiai meškų – skirtingų formų, dydžių, medžiagų ir istorijų.
Pirmasis meškiukas atkeliavo visai simboliškai – jį padovanojo tuometis Telšių rajono savivaldybės meras. Meškutes žmonės vežė ir siuntė iš visos Lietuvos, o žinia apie muziejų greitai pasklido ir svetur. Netrukus meškiukai pradėjo atkeliauti ir iš įvairių užsienio šalių. Vienas meškiukas atkeliavo iš Italijos, kitas – iš Japonijos, trečias – iš vaikystės. Dauguma jų atkeliavo ne tuščiai, o su pasakojimais, kuriuos perdavė jas padovanoję šeimininkai.
Šiandien kiekvienas muziejaus eksponatas – tai ne tik daiktas, bet ir prisiminimas. Vienas – iš pirmosios meilės, kitas – dovana, gimus anūkui, trečias – geriausias draugas ligos patale. Ir kiekvienas čia rado savo kampelį.
Ir nors muziejus švenčia vos ketverius metus, jis jau užėmė jaukią vietą kiekvieno telšiškio ar miesto svečio širdies kamputyje. Čia apsilankę vaikai tiesiog spindi. Krykštauja, apkabina, kalbina meškius lyg seniai pažįstamus draugus. O ir kaip nesidžiaugsi, kai priešingai, nei daugelyje muziejų, kur pasitinka griežtas užrašas „Eksponatų rankomis liesti negalima“, čia – viskas kitaip. Meškų muziejuje – liesti, myluoti, apsikabinti - galima. Ir net privaloma.
Vaikai čia ne tik grožisi ir aikčioja iš nuostabos – jie žaidžia, glosto, nešasi, dėlioja, apkalbina ir kalbina meškiukus. Jie kuria savo mažą pasaką. Kiekvienas muziejaus meškutis leidžiasi liečiamas, randamas ar kalbinamas.
Suaugusieji, pamatę šitokį gausų būrį didelių ir mažesnių meškų vienoje vietoje, sustoja ir aikteli iš nuostabos. Kartais net susigraudina. „Oi, tokią turėjau vaikystėje“, – sako močiutė, o tėtis su sūnumi smalsiai apžiūrinėja meškiukus, lyg ieškodami savojo – tokio, kokį galbūt kažkada ir jie turėjo.
Kiekvienas, kuris dar tiki pasakomis ir kartais gyvena šviesiais vaikystės prisiminimais, gali atvežti ar atsiųsti mešką ir tapti šio ypatingo, kartu kuriamo, muziejaus dalimi. Meškiukai rikiuojasi lentynose, kėdutėse, vitrinose. Vieni – apsirengę tautiniais drabužiais, kiti – su mėgstamų futbolininkų aprangomis ar rankų darbo megztiniais. Ir visi laukia Jūsų, mielieji. Nes kiekviena meška čia atkeliavo su meile. Ir kiekvienas lankytojas, pabuvęs Meškų muziejuje, išsineša šypseną ir jaukumą. Juk meškos Telšiuose – ne tik menas, istorija, nuostaba ar žaislas. Tai jausmas.
Atsiliepimai