Iš Biržuvėnų dvaro gyvenimo

Kartais istorija slypi po grindimis, o kartais – sugrįžta į dvarą, beldžiantis močiutei iš Prancūzijos, kuri vaikystėje iš čia bėgo nuo sovietų. Vieną dieną ji tiesiog pasirodo – su brolio pieštu žemėlapiu, prisiminimais ir... atveria tai, kas daugiau nei pusę amžiaus laukė po grindimis.

Biržuvėnų dvaras – tai ne tik architektūrinis paminklas, bet ir gyvas liudininkas. Degė, griuvo, buvo paverstas ūkiu, bet vis dar moka kalbėti – žemaitiškai, porceliano skambesiu ir restauruotų krosnių šiluma.

Biržuvėnai – tai viena iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių autentiškų medinių dvarų sodybų, kurios savininkais bemaž 300 metų buvo grafai Gorskiai, išlaikiusi visas feodalinei sistemai būdingas zonas: reprezentacinę, ūkinę, gamybinę ir gyvenamąją. Nors dvaras patyrė daug transformacijų – nuo klasicizmo, baroko laikotarpių iki tarybinio ūkio buvimo – jis vėl atrado savo tikrąjį veidą. Architektūra čia ne tik daili – ji pasakoja apie XVIII a. dvaro gyvenimą, XIX a. rekonstrukcijas ir dramatišką XX a. likimą.

2004-ųjų pabaigoje Biržuvėnų dvarą nusiaubė ugnis. Sudegė ponų namas, kuriame veikė biblioteka ir muziejinė ekspozicija. Atrodė – istorija vėl užsibaigė. Tačiau jau po kurio laiko, vedama nostalgijos ir prisiminimų, į dvaro duris pasibeldė jauniausia grafų Gorskių duktė, atvykusi iš Prancūzijos. Su savimi ji atsivežė ir vienintelį kelrodį – brolio pieštą žemėlapį, kuriame nurodytos vietos, žyminčios buvusių dvaro savininkų paslėptas šeimos vertybes. Planas pavyko – po ilgų valandų paieškų, padedant pagalbininkams, brangūs daiktai rasti po grindimis. Daugiau kaip 290 indų – kruopščiai supakuoti ir paslėpti, tarsi žinant, kad jie tikrai bus rasti! Jauniausia ir vienintelė likusi gyva Gorskių palikuonė beveik viską padovanojo muziejui.

Šiandien Biržuvėnų dvaras atgimęs – ne tik atrestauruotas, bet ir pripildytas gyvybės. 2024 m. dvaro valdymas vėl perduotas Žemaitijos turizmo informacijos centrui, kurio komanda rūpinasi, kad šis kampelis taptų vieta, kur keliautojas ne tik sužino, bet ir pajunta. Čia įsikūręs  Menų ir edukacijų centras, kviečiantis patirti XVIII-XIX a. laikmetį – nuo stilistikos iki pasakojimų apie Gorskių giminę. Čia taip pat organizuojamos menininkų parodos, ramybę, keliaudami Camino Lituano keliu, atranda piligrimai, o kiekvienas turistas – gyvą istoriją.

Lankytojai kviečiami ne tik pasivaikščioti po atkurtas dvaro erdves – ponų svetainę, kabinetą, miegamąjį, oficiną, vežiminę, arklides. Jie kviečiami ir prisėsti prie tą laikmetį menančio stalo, paragauti arbatos iš Meisseno porceliano puodelių.

Dvaro gyvenimas čia verda – vyksta damų popietės, kuriose gvildenamos ne tik istorinės temos, bet ir pašnibždomis pasidalijama paskalomis, vasaromis lankytojai kviečiami į piknikus su šviežiai keptais pyragais, vaisvandeniais iš senovinių butelių, o žiemą – į šildančius susitikimus prie krosnių, kur garuoja karališka kava su prie jos patiekiamomis įvairiausiomis užtepėlėmis.

Norintys ne tik klausytis, bet ir veikti, kviečiami į edukacijas: galima pasigaminti popierių, išbandyti akvarelės liejimą, susikurti gratažo technika išraižytą atviruką arba net savo šeimos herbą.

Norintys pažinti skonio istoriją – kviečiami į degustacijas, kur išbandomi bajoriški, grafų ar žemaitiškų patiekalų skoniai.

Biržuvėnai – ne tik dvaras. Tai – istorija, žmonės ir prisiminimai. Namus atstato ne tik rankos, bet ir atmintis, kalba, noras dalintis ir žemaitiškas svetingumas. Toks yra šis dvaras – sugrįžęs tam, kad primintų, jog tikros vertybės niekada neišnyksta. Tik kartais reikia žemėlapio ir drąsos sugrįžti.

Pageidaujantys atrasti ir pajusti XVIII-XIX a. dvaro gyvenimą, kviečiami užsukti į Biržuvėnų dvaro sodybos internetinę svetainę, kurioje pateikiama informacija apie visas dvare vykdomas veiklas ir paslaugas.