Vos keturi kilometrai nuo Telšių miesto šurmulio, Džiuginėnuose, stūkso medinis, jaukus ir istorijomis alsuojantis Džiuginėnų dvaras. Tvarkingas, turintis šeimininkus, jis vis dar primena didingos bajorų praeities laikus. Ši vieta mena ne vieną garsią Žemaitijos pavardę – čia gyveno didikų Nagurskių ir Gorskių giminės, savo gyvenimo etapą praleido ir lietuvių literatūros klasikė Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė. Dvaras išlaikė ne tik senųjų laikų dvasią, bet ir unikalią architektūrą, o jame saugomos istorijos šiandien pasakojamos ne tik per dokumentus, bet ir per gyvą atmintį bei žmonių liudijimus.
Džiuginėnų dvaro istorija siekia XVI a., kuomet šioje vietovėje įsikūrė garsios Žemaitijos bajorų giminės – Nagurskiai, vėliau – Gorskiai. Pirmasis dvarą valdė Martynas Nagurskis, paminėtas dar 1594 m., vedęs žemaitę Barborą Laucevičiūtę. Šeima dvarą laikė savo giminių lizdu ir per šimtmečius išaugino ne vieną valstybininką.
XVIII a. viduryje Nagurskiai pastatė barokinio stiliaus medinius rūmus, kurie iki šių dienų išlaikė savo stačiakampio plano tūrį. Klasicistinio ir romantinio stiliaus bruožai rūmuose atsirado vėliau, kai 1791 m. dvarą įsigijo Žemaitijos kunigaikštystės rotmistras Liudvikas Baltramiejus Gorskis. Jo sūnus Aleksandras ir anūkas Zigmantas Kazimieras Gorskis rūmus modernizavo, pritaikydami prie laikmečio mados – pakeitė stogą, perplanavo patalpas, pristatė portiką su keturiomis kolonomis ir įrengė romantizmo laikmečio verandą.
Dvaro interjere iki šiol išliko vertingų detalių: rombais dekoruotos medinės durys, fragmentinis ąžuolinis parketas, baltų koklių krosnys su palmetės ir gulbių motyvais – visa tai liudija buvusių šeimininkų skonį bei kultūrinį paveldą. Ypatinga dvaro detalė – trys seni maumedžiai – jie mena XIX a. pabaigą, kai Zigmantas Kazimieras Gorskis dukrą Vandą Teresę ištekino už žymaus Varšuvos gydytojo Severino Fabijono Perkovskio. Ši pora vasaras leisdavosi Džiuginėnuose leisdavo vasaras, o kiekvieno iš trijų vaikų – dukros Jadvygos Elžbietos bei dvynių Juozefo ir Tadeušo – gimimą pažymėdavo pasodintu medžiu. Šiems maumedžiams jau daugiau nei šimtas metų.
Perkovskių laikotarpis – ypatinga dvaro istorijos atkarpa. Jų vaikai tapo paskutine bajoriškąja karta, aktyviai rūpinusis dvaro išsaugojimu ir atnaujinimu. Nuo 1931 m. jie ėmėsi restauracijos darbų: puoselėjo architektūrą, verandą, interjerą, aplinką. Dvaras buvo vadinamas viena geriausiai prižiūrimų rezidencijų Žemaitijoje, o visa vietovė alsavo dvasiniu tęstinumu.
Visi trys vaikai pasirinko skirtingus kelius, bet vienijo juos kultūrinė dvasia – Tadeušas tapo diplomatu, Jadvyga Elžbieta – mokytoja, atsidavusia švietimui, o Juozefas – žemaičių kultūros sergėtoju: rinko liaudies meno pavyzdžius, piešė, fotografavo, kaupė archyvą, palaikė ryšius su garsiais to meto kūrėjais Pauliu Galaune, Vincu Krėve-Mickevičiumi, Adomu Galdiku.
Deja, karo audra nutraukė jų darbus: Tadeušas 1942 m. žuvo, o Juozefas mirė 1940 m. ir palaidotas prie dvaro kapavietės. Tačiau jų palikimas – gyvas: tai ne tik moksliniai leidiniai, piešiniai ar fotografijos, bet ir dvasia, kuri Džiuginėnuose tebėra jaučiama iki šiol.
Šiandien šis vaizdas liudija ne tik apie praeities didybę, bet ir apie jaukų, gyvybingą dvaro gyvenimą. Džiuginėnų dvaras išsiskiria ne tik architektūra ar peizažu – ypatingą atmosferą čia kūrė ir kasdienis gyvenimas. Kaip ir daugelis kitų, čia gyvenusių žmonių, Džiuginėnų dvaro šeimos palikuonė Magdalena Gorskytė-Komarovska dvarą prisimena su šiluma. Savo atsiminimų knygoje ji vaizduoja Džiuginėnus kaip paprastos vasaros atostogų oazę, kur rytais kvepėdavo rūkyta mėsa, gilių kava ir keptais obuoliais, o vakarais dvaro kieme, po kaštonu, šeima vakarieniaudavo prie ilgo stalo. Miegota ant šienu prikimštų čiužinių, o prausiamasi kambaryje, į dubenį ant suolelio pilamu vandeniu.
Panašų ryšį su šia vieta jautė ir kita iškili asmenybė – rašytoja Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, visiems geriau žinoma kaip Žemaitė. Pasak Žemaičių kultūros draugijos Telšių pavieto pirmininko Andriaus Daciaus, pora metų, praleistų Džiuginėnuose, galėjo būti patys gražiausi jos gyvenime. Kaip šmaikštavo A. Dacius, jei ne ta nelaiminga meilė, jei ne Laurynas, gal ir nebūtų buvę Žemaitės knygų. Būtent čia ji sutiko savo būsimą vyrą Lauryną Žymantą.
Anot A. Daciaus, rašytojos kūrybinį kelią paskatino ne tiek brandus amžius, kiek asmeniniai išgyvenimai. Jo žodžiais, Žemaitė dvare „priveiziejė senā, nežanuotā puonā seserī“, o vedybas galėjo lemti motinos noras apsaugoti dukrą nuo aplinkinių kalbų – juk laukėsi dar nebūdama ištekėjusi.
Bėgant laikui, dvaras, kaip ir visa Lietuva, keitėsi, mainė savo paskirtį ir išvaizdą. Sovietmečiu jis buvo nacionalizuotas, tačiau kultūrinė ir istorinė jo reikšmė neišnyko – čia veikė mokykla, buvo sukauptas vertingas archyvas su keletu tūkstančių dokumentų, siekiančių XVI amžių. Nors šis lobynas nėra pilnai išlikęs, jis vis dar yra vertingas šaltinis istorikams ir kraštotyrininkams. Na, o šiandien dvare gyvena trys šeimos, kurios vėl įneša gyvybės ir judesio bei tęsia Džiuginėnų istoriją.
Taigi, Džiuginėnų dvaras – vieta, kiekvieną užklydusįjį viliojanti ne tik architektūros derme – nuo baroko iki liaudiško klasicizmo, romantizmo ir istorizmo – bet ir gyva dvasia, kurią praturtina žmonės, legendos, medžiai kieme ir pro langą matomas piliakalnis. Tai – vieta, kur tyliai kalba istorija, persipindama su aplinkinių pasakojimais.
Atsiliepimai